Organizmo prisitaikymo specifiškumas priklauso nuo atliekamo darbo trukmės, intensyvumo, raumenų kiekio, jų darbo režimo, ilgio ir kitų veiksnių. Kadangi greitumo pratimai atliekami konkrečiomis ir besikeičiančiomis judesių atlikimo sąlygomis, todėl sėkmingas judesio atlikimas vienomis sąlygomis dar negarantuoja sėkmės kitomis. Tyrimo tikslas – nustatyti didelio meistriškumo sportininkų, adaptuotų prie skirtingų fizinių krūvių, bėgimo greičio rezultatų kaitą. Iškelta hipotezė, kad didelio meistriškumo sportininkų, adaptuotų prie skirtingų fizinių krūvių, organizmo reakcija skiriasi ir bėgimo rezultato kaita priklauso nuo darbo specifiškumo. Buvo tirti didelio meistriškumo Lietuvos nacionalinės rinktinės lengvaatlečiai vyrai. Tiriamųjų sportinis stažas 7–8 m, amžius 21–24 m. Jie buvo suskirstyti į tris grupes: pirma grupė – greitumo (n = 9) (60 m ir 400 m bėgikai; ūgis 179,89 ± 7,34 cm, svoris 74,00 ± 5,44 kg), antra grupė – jėgos (n = 9) (ieties, disko metikai; ūgis 186,00 ± 5,87 cm, svoris 87,34 ± 9,54 kg) ir trečia grupė – ištvermės (n = 9) (vidutinių ir ilgųjų nuotolių bėgikai; ūgis 182,34 ± 7,02 cm, svoris 69,00 ± 2,77 kg). Šios grupės buvo suformuotos pagal fizinio krūvio specifiškumą: per pratybas greitumo grupės sportininkams 80 % buvo lavinamas greitumas; jėgos grupės – 80 % lavinama jėga; ištvermės grupės – 80 % lavinama ištvermė. Lengvaatlečių greitumui įvertinti, priklausomai nuo tiriamųjų grupės, buvo parinkti tokie kontroliniai pratimai: 10 m bėgimas iš vietos, 10 m bėgimas įsigreitėjus iš 10 m ir 10 m bėgimas įsigreitėjus iš 20 m. Tyrimo metu gauti rezultatai parodė, kad sportininkų, adaptuotų prie skirtingų fizinių krūvių, rodikliai skyrėsi: geriausiai 10 miš starto bėgo prie jėgos krūvių adaptuoti sportininkai. Didėjant bėgimo greičiui, geriausius rezultatus pasiekė greitumo grupės atstovai. Prasčiausi rezultatai – ištvermės sporto šakos atstovų, tiek bėgant 10 m iš starto, tiek įsigreitėjus.

Tiesioginis galūnių pašildymas gali smarkiai paveikti raumenų jėgą ir galingumą atliekant izokinetinius pratimus. Nustatyta, kad padidėjusi raumens temperatūra pagerina dinaminio krūvio kokybę. Mūsų tyrimo tikslas buvo nustatyti neintensyvaus aerobinio fizinio krūvio poveikį sportuojančių ir aktyviai nesportuojančių asmenų kūno temperatūrai ir bėgimo greičiui. Tyrime dalyvavo dvi grupės: sportuojantys ir aktyviai nesportuojantys asmenys. Sportuojančiųjų grupę sudarė 19–22 m. vyrai (n = 6; ūgis 182,7 ± 5,1 cm; kūno masė 72 ± 6,2 kg), aktyviai nesportuojančiųjų – sveiki 20–23 m. vyrai (n = 15; ūgis 181,7 ± 6,2 cm; kūno masė 71,7 ± 8,6 kg). Tiriama buvo du kartus skirtingomis dienomis, tarp tyrimų buvo savaitės pertrauka. Testai buvo atliekami 17–18°C temperatūroje. Prieš pradedant testavimą buvo matuojama kūno temperatūra – gyvsidabrinis termometras dedamas į pažastį 5 minutėms (Dollberg et al., 2003).Pirmasis tyrimas: tiriamieji bėgo 10 m iš vietos registruojant bėgimo greitį ir iš karto atliko neintensyvų aerobinį fizinį krūvį – bėgo 1 km, tada iš karto vėl bėgo 10 m iš vietos registruojant bėgimo greitį, vėl 1 km bėgimas ir trečiasis 10 m bėgimas iš vietos registruojant bėgimo greitį. Iš karto po paskutinio bėgimo buvo matuojama kūno temperatūra, 20 min pasyvus tiriamųjų poilsis ir vėl matuojama kūno temperatūra. Tada tiriamieji atliko paskutinį 10 m bėgimą iš vietos registruojant bėgimo greitį. Antrasis tyrimas: tiriamieji maksimaliomis pastangomis bėgo 10 m iš vietos atstumą 3 kartus iš eilės, tarp bėgimų pasyviai ilsėjosi 5 min. Iš karto po paskutinio bėgimo buvo matuojama kūno temperatūra. Pirmasis sportuojančių asmenų tyrimas parodė, kad taikant neintensyvų aerobinį fizinį krūvį kūno temperatūra padidėja 2,23 % (p < 0,05), taip pat 5,55 % (p < 0,05) padidėja ir 10 m bėgimų iš vietos greitis. Taikant 20 min pasyvų poilsį kūno temperatūra ir bėgimo greitis sumažėja iki pradinės reikšmės. Analogiški rezultatai gauti ir testuojant aktyviai nesportuojančius asmenis: pirmuoju atveju jų kūno temperatūra pakito 1,37 % (p < 0,05), bėgimo greitis padidėjo 4,99 % (p < 0,05), o taikant pasyvų poilsį rezultatai sumažėjo. Antrojo tyrimo metu, kai buvo netaikomas neintensyvus aerobinis fizinis krūvis, abiejų grupių tiriamųjų tiek kūno temperatūra, tiek ir bėgimo greičiai statistiškai patikimai nepakito. Vadinasi: 1) aerobinis fizinis krūvis padidino sportuojančių ir aktyviai nesportuojančių asmenų kūno temperatūrą ir bėgimo greitį; 2) taikant 20 min pasyvų poilsį po fizinio krūvio kūno temperatūra ir bėgimo greitis sumažėjo iki pradinės reikšmės; 3) netaikant aerobinio fizinio krūvio abiejų grupių tiriamųjų bėgimo greitis nedidėjo ir kūno temperatūra išliko nepakitusi.

Hourly and per ton fuel consumption of combine harvester John Deere S690i is determined for idle running conditions and for conditions of harvesting winter wheat ‛Informeris’. At zero combine harvester speed and at engine speed of rotation equal to 2240 rpm and the gear of cutter bar, threshing device and straw chopper is turned off fuel consumption is reduced by 11.87 l h-1. If the engine rotation speed is reduced to 1690 rpm the fuel consumption is only 19.32 l h-1. It is observed that if combine is running on field stubble the increasing of speed by 1 km h-1 causes the rise of fuel consumption by 1.4 l h-1. Fuel consumption reaches 35.2 l h-1 for conditions of running at 7 km h-1 speed on field stubble, if the running speed is reduced to 4 km h-1 it is of 31.4 l h-1 value. The comparison of fuel consumption for the winter wheat harvesting is presented.

Physical activity of basketball players during the match is usually defined by the amount of work (distance, quantity of actions, duration, etc.) and intensity of work (frequency, rate, speed, etc.) by evaluating the interaction of these components in practice. However, duration of repeated sprints and recovery intervals are different depending on different situations of the game. The aim of this study was to determine and evaluate how different types of interval training affects physical and functional capacity of basketball players. Twelve highly trained basketball players (age 21 ± 1.9 y, weight 86.2 ± 5.8 kg, height 189.6 ± 6.8 cm, BMI 23.9 ± 1.3 kg×m-2, standing reach 247.8 ± 9.6 cm), voluntarily participated in this study. All participants had 12 ± 1.9 y of basketball training experience with ~10 h training per week. A single-group repeated-measures study design was selected for this study. The mode of interval training (IT-1 and I-T2) by manipulating the number of repetitions, rest time and length of running distance, but maintaining the same amount of work (900 meters), work to rest ratio (1 : 5) and recovery time (5 mins) was selected as independent variable. Running speed, duration, fatigue index, dynamics of recovery and response to a physical load (heart rate, oxygen quantity changes in muscle and blood lactate concentration) was evaluated as dependent variables. IT-1 consisted of three series of ten 30 meters shuttle sprints (15 + 15 m) with a change of direction of 180°, intercepted by 30 s of passive recovery. IT-2 consisted of three series of twenty 15 meters sprints, intercepted by 15 s of passive recovery. Research revealed that during different modes of interval training, influenced not only by the length of the running distance but also by the change of direction, different average running speed prevailed. During both modes of interval training, fatigue index suffered by basketball players was significantly different. [...]