Darbe apžvelgiamos prieš dešimtį metų į tarptautinį olimpinį sąjūdį sugrįžusio Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) svarbiausios veiklos kryptys, aptariami pagrindiniai Lietuvos sportininkų laimėjimai žiemos ir vasaros olimpinėse žaidynėse. Vertinant šio laikotarpio LTOK veiklą, galima teigti, kad Lietuvos sportininkų dalyvavimas olimpinėse žaidynėse atkreipė pasaulio dėmesį į Lietuvą, atskleidė sportininkų meistriškumą, rodantį fizinį ir dvasinį asmenybės turtingumą. Olimpinis sportas, sportininkų pasiekimai buvo ir tebėra didžiulė žmonijos vertybė. Olimpiniai rezultatai sparčiai progresuoja, sporto mokslas atskleidžia naujas maksimalias žmogaus galimybes. Lietuvos sportininkų olimpinės pergalės ne tik garsina Lietuvos valstybę, bet ir praturtina tautos kultūrą, skatina jaunimą, imant pavyzdį iš darbščių, atkaklių, savitvardžių sportininkų, siekti visapusiško dvasinio ir fizinio tobulumo, kuris visais amžiais jaudino žmoniją,

Olimpinės žaidynės - vienas įspūdingiausių sporto renginių pasaulyje. Jose dalyvauti svajoja kiekvienas sportininkas, galintis pasiekti svarių laimėjimų tarptautinėje arenoje. Dalyvavimas olimpinėse žaidynėse - didelės svarbos įvykis. Visų pirma, sportininko sugebėjimas įvykdyti olimpinį normatyvą rodo jo gerą tarptautinį reitingą. Antra, įpirmąjįfinalą olimpinė se žaidynėse patekęs sportininkas įrašomas į geriausiųjų sportininkų gretas. Lietuvos sportininkų dalyvavimas olimpinėse žaidynėse yra labai svarbus Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (Poviliūnas, 2000) ir Lietuvos valstybei, nes tai Lietuvos vardo garsinimas pasaulyje, Lietuvos valstybės įvaizdžio formavi mas, šalies sporto plėtros lygio ir sporto organizacijų sėkmingo darbo rezultatas (Raslanas, 2001). Kad visa tai būtų pasiekta, rengiamos bendrosios, sporto šakų, olimpinio rezervo sportininkų rengimo programos. Tam kryptingai dirba visos sporto organizacijos. Programa “Sidnėjus-2000” - šio darbo rezultatas ir nuosekli sportininko, trenerio, sporto mokyklos, centro ketvertų metų veikla, tai daugelio specialistų bendras darbas koordinuojant proceso finansavimą, medikų, mokslininkų metodinę paramą ir aptarnavimą (Skarbalius, 2000).

Straipsnyje apibendrinami XXVII olimpiados žaidynių, vykusių 2000 m. Sidnėjuje, Australijoje, rezultatai. Pasibaigę 2000 m., paskutiniaiXXamžiaus metai, nusinešė į istoriją didžiulę sporto šventę, kuri vyko tolimajame Sidnėjuje. Olimpinės žaidynės įnešė didelį indėlį į pasaulio tautų bendradarbiavimą, taikos stiprinimą, tikėjimą šviesesne pasaulio visuomenės ateitimi. Siame straipsnyje plačiai nagrinėjami 2000 m. Sidnėjaus olimpinių žaidynių socialiniai, politiniai, ekonominiai, organiza ciniai ir etiniai ypatumai. Pažymima, kad šie ypatumai turėjo svarbią reikšmę sportiniams rezultatams. Šiose žaidynėse dalyvavo rekordinis šalių (200) ir dalyvių (10500) skaičius. Buvo kovojama dėl 300 medalių komplektų, buvo pasiekta daug puikių rezultatų. Olimpinės žaidynės Sidnėjuje vėl sustiprino tarptautinio olimpinio sąjūdžio prestižą, sporto politinio veiksnio reikšmę. Jos pademonstravo didėjančią konkurenciją sportinėje arenoje.

Didelio meistriškumo baidarininkų rengimas olimpinėms žaidynėms yra sudėtingas vyksmas. Varžybų metu raumenų veiklą labiausiai sąlygoja aerobinės reakcijos, bet labai reikšmingos yra ir glikolitinės reakcijos bei alaktatinis energijos gamybos būdas. Išanalizavus mūsų šalies baidarininkų rengimo praktiką, remiantis sporto mokslo pagrindiniais teiginiais bei organizmo adaptacijos prie fizinių krūvių dėsningumais, buvo sudaryta baidarininkų rengimo programa. Kompleksiniais tyrimais buvo kontroliuojama sportininkų organizmo adaptacijos eiga ir koreguojamas baidarininkų rengimas. Darbo tikslas buvo išanalizuoti Lietuvos baidarininkų rengimą ir dalyvavimą Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse. Nagrinėja ma Lietuvos olimpinės rinktinės baidarininkų trenerio M. Rudzinsko auklėtinių rengimo programa ir analizuojami atlikto treniruotės krūvio apskaitos dokumentai. Pateikiami sportininkų išplėstinių tyrimų duomenys. Rengimo programa buvo pakoreguota taip, kad sportininkai du kartus per vasaros sezoną turėjo pasiekti geriausius sportinius rezultatus. Nuo pirmų varžybų iki antrų buvo 2,5 mėn. Tyrimo duomenų analizė parodė, kad baidarininkai, gerai suplanavus jų rengimą, sudarius tinkamą atsigavimo priemo nių programą, reguliariai tiriant jų organizmo adaptacijos eigą ir pagal tyrimo duomenis koreguojant rengimą, gali du kartus per sezoną pasiekti gerus sportinius rezultatus. Lietuvos pajėgiausi baidarininkai sėkmingiau rungtyniauja 500 m nuotolyje, todėl specializuotas rengimas turi būti skirtas 500 m nuotoliui įveikti.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti geriausių šaulių rezultatus pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse. Buvo atlikta 1996–2004 metų pasaulio čempionatų ir olimpinių žaidynių vyrų ir moterų šaudymo pistoletu rezultatų analizė. Nustatyti skirtingas vietas užėmusių šaulių šių pratimų: moterų šaudymo pistoletu iš 10 m ir iš 25 m atstumo, vyrų šaudymo pistoletu iš 10 m ir iš 50 m atstumo bei vyrų greitašaudos iš 25 m atstumo, rezultatų pokyčiai. Palyginti skirtingas vietas užėmusių šaulių šaudymo rezultatai kvalifikacinėse ir finalo varžybose. Nustatyta, kad moterų šaudymo pistoletu iš 10 ir 25 m atstumo rezultatų glaustumas pasaulio čempionatuose didesnis negu olimpinėse žaidyėse. 1996 ir 2004 m. šaudymo pistoletu iš 10 m atstumo olimpinio finalo dalyvių ir 41–50 vietas užėmusių moterų šaulių rezultatus skyrė 8,97–17,38 %, o pasaulio čempionatuose – tik 2,40–2,83 %. Pastebėta, kad paskutiniais metais (2002–2004 m.) svarbiausiose varžybose medalius iškovojusios šaulės kvalifikacinėse varžybose nepasiekia geriausių rezultatų, o galutinį rezultatą lemia finalinė šaudymo serija. Geriausi moterų šaulių, šaudančių pistoletu iš 10 m atstumo, rezultatai buvo 1996 m. olimpinėse þaidynėse, o šaudančių iš 25 m atstumo – 2000 m. olimpinėse žaidynėse. Geriausi vyrų šaulių, šaudančių pistoletu iš 10 m atstumo, rezultatai buvo 2004 m. olimpinėse žaidynėse, šaudančių iš 50 m atstumo — 1998 m. pasaulio čempionate, o šaudančių iš 25 m atstumo greitašauda — 1996 m. olimpinėse žaidynėse. Pasaulio čempionatų ir olimpinių žaidynių šauliai nugalėtojai ne visada per kvalifikacines varžybas pasiekia geriausią rezultatą, tada galutinį rezultatą lemia sėkminga finalinė serija. Pergalę varžybose kitiems sportininkams lemia sėkminga kvalifikacinių varžybų šaudymo serija, nors finalinėse varžybose pasirodoma ne taip gerai. Tokių šaulių, kurie ir kvalifikacinėse, ir finalinėse varžybose pasiektų geriausių rezultatų, nustatyta nedaug.

Darbo tikslas – ištirti pasaulio elito slidininkių varžybinės veiklos rodiklius: varžybų krūvio apimtį ir specifiškumą per sezoną ir iki pagrindinių sezono varžybų, varžybinės veiklos rezultatyvumą per pagrindines sezono varžybas ir daugiaetapėse Pasaulio slidinėjimo taurės varžybose. Tyrimas parodė, kad elito slidininkės pasižymi universalumu – gebėjimu pasiekti gerų rezultatų vidutinių, ilgų nuotolių ir sprinto lenktynėse. Nustatyta, kad tarp slidininkių, užėmusių 1–30 vietą 2004–2005 ir 2005–2006 metų Pasaulio slidinėjimo taurės daugiaetapių varžybų galutinėje įskaitoje pagal rezultatus vidutinių ir ilgų nuotolių lenktynėse, yra atitinkamai: 22 slidininkės (73,33 %) ir 20 slidininkių (66,67 %), turinčių įskaitinius taškus už rezultatus sprinte; atitinkamai 11 (36,67 %) ir 15 (50 %) slidininkių patenka į pajėgiausiųjų sprinterių trisdešimtuką; 5 ir 6 slidininkės patenka į pajėgiausiųjų sprinterių dešimtuką. Slidininkės, per Pasaulio slidinėjimo čempionatą ir per žiemos olimpines žaidynes laiminčios medalius individualiose vidutinių ir ilgų nuotolių lenktynėse, iki šių svarbiausiųjų startų 7–12 kartų dalyvauja Pasaulio slidinėjimo taurės ir kitose FIS kategorijos vidutinių ir ilgų nuotolių lenktynėse ir per tokias varžybas įveikia nuo 65 iki 150 km ir dar nuo 1 iki 7–8 kartų dalyvauja sprinto varžybose. Slidininkės, laiminčios medalius sprinto lenktynėse, iki svarbiausiųjų sezono varžybų 4–9 kartus dalyvauja sprinto varžybose, per kurias 14–30 kartų įveikia sprinto nuotolius. Šios slidininkės dar iki svarbiausiųjų startų 4– 9 kartus dalyvauja vidutinių nuotolių lenktynėse, per kurias įveikia 40–110 km. Pasaulio elito slidininkes pagal jų varžybinės veiklos specifiškumą ir pasiektus rezultatus varžybose galima sąlygiškai skirstyti į tris grupes: • universalios slidininkės, kurios pasiekia puikius rezultatus individualiose vidutinių, ilgų nuotolių ir sprinto lenktynėse. Šios grupės slidininkės užima aukštas vietas Pasaulio slidinėjimo taurės varžybų galutinėje įskaitoje pagal rezultatus vidutinių, ilgų nuotolių ir sprinto varžybose; • slidininkės, pasiekiančios geriausius rezultatus vidutinių ir ilgų nuotolių lenktynėse, retai arba visai nedalyvaujančios sprinto varžybose; • slidininkės sprinterės, užimančios aukštas vietas sprinto varžybose, mažai dalyvaujančios vidutinių ir ilgų nuotolių lenktynėse, neturinčios įskaitinių taškų arba turinčios mažai įskaitinių taškų Pasaulio taurės varžybų įskaitoje už rezultatus vidutinių ir ilgų nuotolių varžybose.

Amžiną žmogaus svajonę – gyventi ramioje, sveikoje ir gražioje žemėje – bene geriausiai įkūnija olimpinis sąjūdis. Derindamas sportą su kultūra ir išsilavinimu, olimpizmas siekia kurti gyvenimo būdą, pagrįstą išsilavinimo verte ir pagarba universaliems moralės principams. Būdamas neatskiriama visuomenės dalis olimpinis sąjūdis taip pat susirūpino ir aplinka ir tapo pasaulinės reikšmės socialine jėga. Surengta sesija „Olimpinio sąjūdžio Darbotvarkė 21“ – dar vienas žingsnis link Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) pozicijų aplinkos tema stiprinimo. 2007 m. UNEP paskelbė Tarptautinį olimpinį komitetą „Žemė 2007“ čempionu – tai jau padarytų darbų aplinkosaugos srityje pripažinimas. Nemažą indėlį sprendžiant šias problemas įnešė ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) programa „Sportas ir aplinka“. Dabar visi laukiame 2008 m. olimpinių žaidynių, kurių devizas: „Vienas pasaulis, viena svajonė“. Tokie renginiai turi tapti pavyzdžiais, ir ne tik įprasminančiais sportinę veiklą, bet taip pat įnešančiais indėlį į aplinkosaugos sritį. Tikslas aiškus: darnios ir sveikos aplinkos užtikrinimas ir žmonijos skatinimas gerinti savo gyvenimo kokybę. Aplinkosauginės sporto vertybės suprantamos labai plačiai, jos apima tinkamas sportavimo sąlygas vietiniu lygiu, sutelkiant dėmesį į socialinius ypatumus ir skatinant žmonių kaimynystės principo suvokimą. TOK, Pekino olimpinių žaidynių organizacinis komitetas ir miesto savivaldybė surengė daug aplinkosauginę veiklą ir socialinę raidą skatinančių renginių, tarp jų buvo ir VII pasaulinė konferencija „Sportas ir aplinka“. Olimpinio sąjūdžio partneriai žaidynėmis Pekine pasinaudoja kaip galimybe pristatyti visuomenei daug aplinkai palankių produktų ir technologijų. Organizacinis komitetas ir vietinė valdžia gali sėkmingiau atkreipti vienos penktosios pasaulio gyventojų dalies dėmesį į šias problemas kalbėdami apie sportą kaip švietimo priemonę siekiant užtikrinti ilgalaikį aplinkosauginį poveikį. Todėl sporto ir aplinkos sąsajų problemos turėtų rasti deramą vietą ne tik tarpdalykiniame ugdyme, bet ir olimpiniame švietime, kad išvengtume žmogaus kolizijų su gamta.

Olimpinėje chartijoje sportas yra atskirtas nuo politikos ir patariama „priešintis politiniam spaudimui“. Tačiau būtent politika išstūmė Lietuvą iš tarptautinio olimpinio sąjūdžio, o siekiant sugrįžti atgal reikėjo daryti tam tikrus politinius sprendimus. Šiandien itin aktualiai iškilo politinis klausimas – ar boikotuoti XXIX olimpiados žaidynes Kinijoje dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo šioje šalyje ir Tibete? Olimpinių žaidynių boikoto idėją kėlė kai kurių tarptautinių žmogaus teisių, nevyriausybinių ir visuomeninių organizacijų atstovai. Tarp jų ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Tačiau viso pasaulio nacionaliniai olimpiniai komitetai, kurių yra 205, atmetė bet kokią boikoto idėją ir ketinimus panaudoti olimpines žaidynes politiniams tikslams. Jų valią išreiškė XVI generalinė Nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos (ANOC) asamblėja. Analogišką poziciją pareiškė ir geriausi pasaulio sportininkai – TOK nariai. TOK sportininkų komisija teigia: „Olimpinės žaidynės – tai renginys, suteikiantis viso pasaulio sportininkams galimybę parodyti mums, koks gali būti pasaulis, kai žmonės susiburia taikiai švęsti savo bendrumo, o ne pabrėžti savo skirtumų. Esame tvirtai įsitikinę, kad per praėjusius septynerius rengimosi žaidynėms metus sportas buvo kaip vartai geresniam Kinijos ir pasaulio tarpusavio supratimui. Džiugu, kad pastarosiomis savaitėmis Kinijoje vykę trys pasaulio čempionatai, savotiška Olimpinių žaidynių repeticija, praėjo sklandžiai ir sėkmingai. Negali būti geresnio būdo paraginti Kiniją keistis ir sutvirtinti jau žengtus teisingus žingsnius nei per sportą. Ir nieko nėra geriau, kaip Olimpinės žaidynės, kurias žiūri milijardas žmonių visame pasaulyje ir milijonai, kurie atvyks į Pekiną.“ Iš straipsnyje pateiktų tik kelių naujųjų laikų olimpinės istorijos faktų, kuriuose aktyviai dalyvavo ir dalyvauja Lietuva bei jos sportininkai, matyti, kaip dažnai skiriasi teorija ir praktika. Esu tvirtai įsitikinęs, jog kol šalies nugalėtojos garbei bus keliamos vėliavos ir grojami nacionaliniai himnai, kol didysis sportas bus svarbus socialinis reiškinys, tol sportas bus didelė politika. Tačiau jis neturėtų tapti politikų politikavimo įrankiu.

Tyrimo tikslas – ištirti 2008 m. olimpinėse žaidynėse Pekine dalyvavusių irkluotojų amžiaus ir somatinius rodiklius, gretinant juos su sportiniais rezultatais. Tyrimo metu taikyti šie pagrindiniai metodai: literatūros šaltinių analizė, olimpinių žaidynių rezultatų analizė, matematinė statistika. Remiantis oficialiame Pekino olimpinių žaidynių puslapyje (http://en.beijing2008.cn/) pateiktais rezultatais ir informacija apie sportininkus, buvo išnagrinėti 2008 m. olimpinių žaidynių irklavimo varžybų A ir B finaluose dalyvavusių 156 moterų ir 288 vyrų irkluotojų amžiaus (m.), ūgio (m), kūno masės (kg), kūno masės indekso (KMI) duomenys. Taip pat buvo analizuojami tų pačių olimpinių žaidynių baidarių ir kanojų irklavimo varžybų finale dalyvavusių 63 moterų baidarininkių, 90 vyrų baidarininkų ir 54 vyrų kanojininkų analogiški duomenys. Apskaičiuoti irkluotojų amžiaus, ūgio, kūno masės ir KMI aritmetiniai vidurkiai ( x ) ir standartiniai nuokrypiai (S). Vidurkių skirtumų patikimumui tarp atskirų grupių rodiklių nustatyti taikytas Stjudento t kriterijus nepriklausomoms imtims. Nustatyta, kad 2008 m. olimpinių žaidynių Pekine A ir B finaluose dalyvavusių moterų irkluotojų vidutinis amžius buvo 27,5 ± 4,13 metų. Jauniausiai irkluotojai buvo 19, o vyriausiai – 40 metų. Medalius laimėjusios irkluotojos buvo vyresnės, palyginti su 4–12 vietas užėmusiomis sportininkėmis, jos taip pat buvo didesnio ūgio (p < 0,05), didesnės kūno masės (p < 0,05) ir kūno masės indekso negu 4–12 vietas užėmusios sportininkės. Vyrų irkluotojų A ir B finaluose varžėsi sportininkai nuo 19 iki 43 metų, amžiaus vidurkis 27,2 ± 4,0 metų. Irkluotojų, užėmusių 1–3, 4–6 ir 7–12 vietas, ūgis nesiskyrė ir buvo 1,91 m, o medalius laimėjusių vyrų irkluotojų kūno masė ir kūno masės indeksas buvo didesni už 4–12 vietas užėmusių irkluotojų kūno masę ir kūno masės indeksą.2008 m. olimpinių žaidynių Pekine baidarių irklavimo varžybų finale varžėsi sportininkės nuo 17 iki 44 metų. 1–3 vietas iškovojusios moterys baidarininkės, palyginti su 4–9 vietas užėmusiomis sportininkėmis, buvo vyresnės, jų kūno masė ir kūno masės indeksas buvo mažesni. Medalius olimpinių žaidynių Pekine baidarių irklavimo varžybose laimėję sportininkai buvo jaunesni už 4–6 vietas ir vyresni už 7–9 vietas užėmusius sportininkus. Finalininkų ūgis, kūno masė ir kūno masės indeksas statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Gauti irkluotojų amžiaus ir somatinių rodiklių analizės duomenys leidžia sudaryti modelines charakteristikas ir gali būti panaudoti irkluotojų atrankai.

Ypač svarbus techninis sportininkų parengtumas. Modeliuojant sportininkų rengimąsi Londono olimpinėms žaidynėms būtina atsižvelgti į sporto šakos, rungties plėtotės ir rezultatų prognozavimo tendencijas, šiuolaikinio sportininko pagrindinių savybių analizės duomenis, sporto treniruotės metodikos ir strategijos kitimą, didžiausių treniruotės krūvių, materialinės ir techninės bazės kitimą, žinoti, kruopščiai išanalizuoti ir apibendrinti savo sportininkų bei varžovų sportinį rengimą per treniruotes ir varžybas. Tada galima tikėtis trenerio įžvalgų, tampančių prielaida sportininkų rezultatų prognozei pasitvirtinti.