Antrą kartą iš 1944 m. Sovietų Rusijos okupuotos Lietuvos iškeldinti lietuviai ir antroji bei trečioji jų kartos, gimusios užsienyje, Šiaurės Amerikoje, baiminosi, kad lietuvių kalba ir kultūra, valdant Rusijai (1944–1991 m.), išnyks, todėl lietuvių kalbos ir kultūros išlaikymas išeivijoje buvo prioritetas. Be to, diasporos socialinė veikla ir bendruomenė suteikė priklausymo kažkam didesniam už pagrindinę Amerikos kultūrą jausmą ir stabdė natūralų kultūrinės asimiliacijos procesą. Per kolektyvinę kultūrinę atmintį JAV ir Kanadoje lietuviškos vertybės buvo perduodamos iš kartos į kartą. Per pastaruosius 20 metų nemažai Amerikos lietuvių moterų paskelbė savo šeimų atsiminimus apie tai, kaip išgyveno karą ir tremtį bei susikūrė naują gyvenimą Šiaurės Amerikoje. Dauguma šių memuarų išleisti savarankiškai. Šiame straipsnyje, remiantis gyvenimo rašymo, autobiografijos ir paveldo studijų teorine perspektyva, analizuojami penkių lietuvių diasporos rašytojų moterų savarankiškai išleisti istoriniai memuarai: Nidos Dauknys „Pabėgimas iš Stalino gniaužtų“ (2022), Rasos Gustaitis „Skrydis: aviatoriaus dukters praradimų ir atradimų memuarai“ (2021), Hypatijos Yčas „Pavasaris Lietuvoje: jaunystės prisiminimai 1920–1940“ (2000), Aleksandros Kašubos „Pakeliui į Ameriką“ (2012) ir iškarpų knygelė, kurią Janė Motivans surinko močiutės 95-ojo gimtadienio proga ir kuri yra spirale įrišti fotokopijuoti prisiminimai, išleisti ribotu tiražu šeimai ir draugams. Šiame straipsnyje teigiama, kad kiekviena rašytoja siekia atkurti suskaldytą šeimos naratyvą, struktūruodama jį pagal archetipinį Josepho Campbello herojaus mitą. Šiuose memuaruose taip pat apmąstomi dėl emigracijos prarastos kultūros ir tradicijos aspektai. Identifikuojant šeimos ir kultūros traumos naratyvus, kalbama apie tai, kaip neatpažinta kolektyvinė trauma veikia visuomenę, šeimas, individus ir kaip memuarų rašymas bei dalijimasis jais gali pasitarnauti kaip gydymo ir potrauminio augimo priemonė.

Straipsnyje analizuojamos diplomato Stasio Lozoraičio (jaunesniojo) svarbesnės veiklos kryptys dirbant viename svarbiausių Lietuvos diplomatinės tarnybos postų – Lietuvos pasiuntinybėje Jungtinių Amerikos Valstijų sostinėje Vašingtone 1987–1993 m. Tai – istorinis lūžio metas, kai Lietuva, ilgą laiką siekusi nepriklausomybės ir ją iškovojusi, pradėjo atkurto valstybingumo etapą. Šis etapas atsispindi ir Lietuvos diplomatijos, Lietuvos diplomatinės atstovybės Vašingtone istorijoje, kuri neatsiejama nuo lietuvių išeivijos istorijos. S. Lozoraitis jaunesnysis, kuris, dirbdamas Vašingtone, taip pat darbavosi pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto, tarsi sujungė du labai svarbius diplomatinius postus. 1983 m. jis tapo Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone patarėju, 1987 m. pradėjo dirbti Lietuvos atstovu, eidamas reikalų patikėtinio pareigas, o nuo 1991 m. dirbo nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi. Visus šiuos metus S. Lozoraitį jaunesnįjį vedė nepriklausomos Lietuvos idėja. Tai patvirtina išanalizuoti archyviniai šaltiniai: politiniai pranešimai, pro memoria, susirašinėjimai, interviu, lietuvių išeivijos spaudos straipsniai. Susitikimai su JAV politikais, kontaktavimas su okupuota Lietuva ir nuolatinis tvirtos pozicijos nepriklausomybės klausimu laikymasis rodo, kad S. Lozoraitis jaunesnysis tapo bene svarbiausiu užsienyje Lietuvos interesams atstovaujančiu asmeniu. Siekdamas Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone padaryti kuo atviresne visuomenei vieta, jis drauge norėjo suvienyti išeivijos lietuvius.

Straipsnis skirtas Amerikos lietuvių kultūrinio atsparumo ir transnacionalinių ryšių sklaidai kintančių geopolitinių aplinkybių fone parodyti. Beveik 600 tūkstančių JAV gyvenančių Amerikos lietuvių yra reikšminga platesnės lietuvių diasporos dalis. Priešingai asimiliacijos naratyvui, dažnai siejamam su JAV „lydymosi katilu“, lietuviai Amerikoje išlaikė savitą ir atsparią kultūrinę tapatybę, nors didžioji dauguma (94 %) gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Autorės siekė ištirti individualias ir kolektyvines Amerikos lietuvių perspektyvas dvigubos tautinės tapatybės, šeimos istorijos, tradicinių papročių ir geopolitinių įvykių temomis. Pripažindamos patirčių, susiformavusių per kelias migracijos bangas, įvairovę, tyrėjos atrinko penkiolika emigracijos bangų ir amžiaus grupių Amerikos lietuvių, palaikančių stiprius šeiminius ryšius su Jungtinių Amerikos Valstijų Vidurio Vakarų regionu, ir 2022–2023 m. atliko pusiau struktūruotus interviu. Straipsnyje palyginami ir sugretinami tyrimo dalyvių požiūriai į įvairias emigracijos bangas ir kartas. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad, nepaisydami laiko tėkmės, Amerikos lietuviai puoselėja ir išreiškia savo savitą kultūrinę tapatybę, pasididžiavimą ir ryšį su Lietuva. Mokslininkams, kurie tyrinėja kintančią šiuolaikinės lietuvių diasporos mozaiką, ši studija gali būti vertinga dėl tyrimo dalyvių ir autorių įžvalgų apie kultūros išsaugojimo ir adaptacijos diasporos bendruomenėse įvairiapusiškumą.

1951 m. JAV įsikūrusioje Lietuvių studentų sąjungoje (LSS) greitai išsiskyrė dvi tarpusavyje konkuruojančios studentų grupės: ateitininkai ir vadinamieji nepriklausomieji. Nepriklausomų studentų grupė susikūrė kaip atsvara gerai organizuotiems ateitininkams ir savo gretose bandė suburti įvairių pažiūrų, skirtingų ideologinių organizacijų demokratinio-liberaliojo sparno akademinį jaunimą. Jų skelbtos tolerancijos, nepriklausomos minties, humanizmo, liberaliojo sparno lietuvių jaunimo organizacijų bendradarbiavimo idėjos sulaukė jaunimo palaikymo; nepriklausomų studentų grupės kūrėsi įvairiuose universitetiniuose miestuose. Nepriklausomieji kurį laiką neturėjo formalios organizacijos, 1953 m. pasivadino Nepriklausomų studentų sąjūdžiu (NSS), o 1954 m. buvo įkurta visas nepriklausomųjų grupes vienijanti organizacija – „Lietuvių studentų santara“. Straipsnyje, remiantis publikuotais ir archyviniais šaltiniais, analizuojami Nepriklausomų studentų sąjūdžio genezės, narystės, veiklos klausimai. Didelis dėmesys skiriamas nepriklausomų studentų persiorganizavimui 1954 m. – „Lietuvių studentų santaros“ įkūrimui ir naujos organizacijos santykiams su Akademiniu skautų sąjūdžiu

Straipsnyje nagrinėjama Pirčiupių memorialo – pirmojo Lietuvos SSR įsteigto memorialo „hitlerinio teroro aukoms“ atminti – raida ir Pirčiupių kaimo sunaikinimo istorijos vaidmuo sovietinėje ir nepriklausomos Lietuvos atminimo kultūrose. Sovietmečiu naudojan tis šia istorija siekta pagrįsti esminį ideologinį teiginį, jog nacių represijų, teroro ir masinių žudynių taikinys buvo visa „tarybų“ Lietuvos visuomenė, sykiu diegtas ambivalentiškas Pir čiupių kaip taikaus lietuvių valstiečių kaimo, sunaikinto hitlerininkų, ir aktyvaus „partizanų kaimo“ vaizdinys. Atgimimo laikotarpiu Pirčiupių memorialo akcentas ir vienas iš Lietuvos SSR kultūros kanono simbolių – Motinos skulptūra – nebuvo pašalinta, tačiau pati Pirčiupių sunaikinimo istorija, dėl kontrreakcijos į intensyvią Pirčiupių istorijos panaudą sovietmečiu ir šiuo laikotarpiu sukurtas reikšmines asociacijas, kitų Lietuvos atminimo politikos prioritetų bei socioekonominių aplinkybių tapo antraeile atminimo vieta bei ilgainiui palankia terpe trečiosioms šalims plėtoti savąjį istorijos naratyvą.

Nearly 50 years of the history of Lithuania’s consulate general in Chicago are closely tied to the figures of the diplomats Dr. Petras Povilas Daužvardis and his wife Juzefa Rauktytė-Daužvardienė. Archival documents show that in 1970, a year before Dr. P. P. Daužvardis’s passing, the Lithuanian legation in Washington, D.C. with the knowledge of the U.S. State Department raised the issue of joining the legation and the consulates general in Chicago and New York into a single entity. The arguments offered by Consul General Dr. P. P. Daužvardis gave precedence to the question of personnel over the question of finances and helped save the diplomatic post in Chicago from being abolished. More than a month before the consul general’s death (September 26, 1971), the Supreme Committee for the Liberation of Lithuania (VLIK) became concerned with the question of who would become the chief of the consulate general in Chicago. Thanks to Dr. P. P. Daužvardis’s arguments and the support given them by the head of the Lithuanian Diplomatic Service and the consuls general in New York and Toronto, it was J. Rauktytė-Daužvardienė who was named the Lithuanian honorary consul general in Chicago after her husband’s death.

JAV įsijungus į karą prieš nacistinę Vokietiją ir plačiu mastu teikiant pagalbą sąjungininkei Sovietų Sąjungai, komunistuojančios lietuvių išeivių organizacijos Amerikoje išgyveno trumpą triumfo laikotarpį: „paramos sovietams“ šūkiu jos sėkmingai mobilizavo kairiųjų pažiūrų tautiečius į šalpos organizacijas ir surinko daug aukų, paliko pėdsaką Pagalbos kovojančiai Rusijai fondo veikloje. Straipsnyje analizuojama kelių 1941–1947 m. JAV veikusių prosovietinių lietuvių komitetų (Medikalės pagalbos, Pundelių vajaus, Lietuvai pagalbos teikimo) veikla, jų organizuotos humanitarinės pagalbos apimtis ir gautų vadinamųjų „amerikoniškų dovanų“ svarba sovietų režimui Lietuvos SSR, taip pat tiriama amerikiečių pilietinė iniciatyva užmegzti kontaktus (laiškais ir vizitais) su stalininės valstybės gyventojais.