The moment the world began to collapse: a reading of five self-published Lithuanian American life-writing memoirs
| Author | Affiliation |
|---|---|
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2024 | 2(38) | 135 | 150 |
Antrą kartą iš 1944 m. Sovietų Rusijos okupuotos Lietuvos iškeldinti lietuviai ir antroji bei trečioji jų kartos, gimusios užsienyje, Šiaurės Amerikoje, baiminosi, kad lietuvių kalba ir kultūra, valdant Rusijai (1944–1991 m.), išnyks, todėl lietuvių kalbos ir kultūros išlaikymas išeivijoje buvo prioritetas. Be to, diasporos socialinė veikla ir bendruomenė suteikė priklausymo kažkam didesniam už pagrindinę Amerikos kultūrą jausmą ir stabdė natūralų kultūrinės asimiliacijos procesą. Per kolektyvinę kultūrinę atmintį JAV ir Kanadoje lietuviškos vertybės buvo perduodamos iš kartos į kartą. Per pastaruosius 20 metų nemažai Amerikos lietuvių moterų paskelbė savo šeimų atsiminimus apie tai, kaip išgyveno karą ir tremtį bei susikūrė naują gyvenimą Šiaurės Amerikoje. Dauguma šių memuarų išleisti savarankiškai. Šiame straipsnyje, remiantis gyvenimo rašymo, autobiografijos ir paveldo studijų teorine perspektyva, analizuojami penkių lietuvių diasporos rašytojų moterų savarankiškai išleisti istoriniai memuarai: Nidos Dauknys „Pabėgimas iš Stalino gniaužtų“ (2022), Rasos Gustaitis „Skrydis: aviatoriaus dukters praradimų ir atradimų memuarai“ (2021), Hypatijos Yčas „Pavasaris Lietuvoje: jaunystės prisiminimai 1920–1940“ (2000), Aleksandros Kašubos „Pakeliui į Ameriką“ (2012) ir iškarpų knygelė, kurią Janė Motivans surinko močiutės 95-ojo gimtadienio proga ir kuri yra spirale įrišti fotokopijuoti prisiminimai, išleisti ribotu tiražu šeimai ir draugams. Šiame straipsnyje teigiama, kad kiekviena rašytoja siekia atkurti suskaldytą šeimos naratyvą, struktūruodama jį pagal archetipinį Josepho Campbello herojaus mitą. Šiuose memuaruose taip pat apmąstomi dėl emigracijos prarastos kultūros ir tradicijos aspektai. Identifikuojant šeimos ir kultūros traumos naratyvus, kalbama apie tai, kaip neatpažinta kolektyvinė trauma veikia visuomenę, šeimas, individus ir kaip memuarų rašymas bei dalijimasis jais gali pasitarnauti kaip gydymo ir potrauminio augimo priemonė.
Lithuanians displaced by the second Soviet Russian occupation of Lithuania in 1944, and the second and third generations born to them abroad in North America, feared Lithuanian language and culture would be extinguished under Russian domination (1944–1991). Therefore, maintaining Lithuanian language and culture was prioritized in the diaspora. Also, diaspora social activities and community provided a sense of belonging to something greater than mainstream American culture and held in check the natural process of cultural assimilation. Through collective cultural memory, Lithuanian values were passed down three and four generations in the United States and Canada. Over the past 20 years, more and more Lithuanian American women have published family memoirs of surviving war and displacement and building a new life in North America. The majority of these memoirs are self-published. Through the theoretical perspective of life-writing, autobiography, and heritage studies, this paper analyzes self-published historical memoirs by five Lithuanian diaspora women writers: "Escaping Stalin’s Gras"p” by Nida Dauknys, 2022; “Flight: A Memoir of Loss and Discovery by an Aviator’s Daughter” by Rasa Gustaitis, 2021; “Springtime in Lithuania: Youthful Memories: 1920–1940” by Hypatia Yčas, 2000; “On the Way to America” by Aleksandra Kašuba, 2012, and a scrapbook assembled by Janė Motivans to honor her grandmother’s life on her 95th birthday are spiral bound photocopied memoirs produced in a limited edition for family and friends. This paper argues that each memoirist seeks to rebuild a fragmented family narrative through structuring around the archetypical hero’s myth identified by Joseph Campbell. These memoirs also reflect on aspects of culture and tradition lost through emigration. Through identifying family and cultural trauma narratives, this paper opens a dialog on how unrecognized collective trauma impacts society, families, individuals, and how memoir writing and the sharing of these memoirs can serve as a tool of healing and post-traumatic growth.