Straipsnyje nagrinėjama techninės estetikos samprata ir reikšmė žmogaus veikloje, jos įtaka racionaliai bei estetiškai formuojant darbo ir poilsio aplinką. Pateiktas techninės estetikos pagrindų kurso, rekomenduojamo dėstyti ugdant mokytojus, turinys.

Įvade apžvelgiama istorinė lietuvių liaudies žaidimų raida. Lietuvių tautosakos tyrinėjimuose nurodoma, kad daugelio žaidimų, išlikusių iki mūsų dienų, ištakos siekia pirmykštę bendruomenę. Pirmieji šaltiniai apie lietuvių tautos žaidimus yra archeologinės iškasenos. Daug rašytinių žinių apie lietuvių fizinę kultūrą suteikia įvairūs keliautojai, metraštininkai, etnografai. XX a. pradžioje mėgėjai rinko, užrašinėjo lietuvių liaudies žaidimus. Vis dažniau buvo kreipiama dėmesio liaudies žaidimų pedagogikai ir meninei vertei. Straipsnyje atskleistas temos aktualumas. Autorės nuomone, reikia stengtis atgaivinti senuosius liaudies žaidimus, kol dar nevėlu, kol yra senų žmonių, menančių savo vaikystę ir žaistus žaidimus. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo to ir buvo siekiama, tačiau, praėjus dešimtmečiui, susidomėjimas liaudies tradicijomis ypač žaidimais, sumažėjo. Autorė, norėdama išsiaiškinti, kiek dėmesio skiriama tradiciniams žaidimams šiandienos vaikų darželiuose, atliko tyrimus. Išvadose teigiama, kad šiuolaikiniuose darželiuose žaidžiamų tradicinių (lietuvių liaudies) žaidimų repertuaras negausus, žaidžiami gerai vaikams žinomi, Įprasti žaidimai. Vaikai mažai mokomi Įvairesnių liaudies žaidimų, nes auklėtojos pačios jų nemoka. Tikslingesniame vaikų ugdymo procese tradiciniai žaidimai naudojami retai.

Per tyrimą nustatyta, kad pagal turinį dažniausiai studentams parenkami klasikų kūriniai ar jų ištraukos. Jie reikšmingi meniniu ir auklėjamuoju požiūriais, tačiau gyvenimas rodo, kad dabartinė prancūzų kalba labai keičiasi: pilna visokiausių naujadarų, vadinamų „veriamais , žodžių, gimusių ant šaligatvių, mokyklų kiemuose ir darbininkų gyvenvietėse. Šiandien mes matome, kad norom nenorom ši „gatvės kalba“ į mūsų gyvenimą skverbiasi per televizorių ekranus, ausinukus ir kitas priemones. Ir studentai negali likti abejingi šiai tendencijai, t. y. neskaityti „nepadorių“ sakinių ir atsiriboti nuo šiuolaikinių naujadarų, nes atsidūrę Prancūzijoje ir nesuprasdami tam tikrų gyventojų grupių kalbos jie nesugebės prie šių žmonių pritapti ir laisvai bendrauti. Šiuo tikslu, skaitydami šiuolaikišką tekstą, bandėme panaudoti kūrybinius darbo metodus, t. y. prašėme studentų sukurti naujų tekstų su naujausiais jų vartojamais žodžiais. Kūryba, tai yra tai, ką studentas sukuria nauja išreikšdamas savo požiūrį, ir yra aukščiausia savarankiškumo ir sąmoningumo išraiška. To mes ir siekiame rengdami būsimuosius pedagogus.

Straipsnyje analizuojama mokinių kūrybinės veiklos reikšmė šiandieniame pradiniame ugdyme: pristatomas pradinių klasių mokinių ugdytojų (mokytojų ir tėvų) požiūrio j šio amžiaus mokinių kūrybą tyrimas. Daugiausia dėmesio skiriama kūrybinių užduočių naudojimui pradinių klasių mokinių lietuvių kalbos pamokose. Aptariant tyrimo rezultatus apibūdinami kūrybinių užduočių naudojimo pradinėje mokykloje pasiekimai bei trūkumai, aptariamos aktualiausios tokių darbų taikymo efektyvinimo kryptys.

Straipsnyje apibrėžiama kūrybinės nuostatos sąvoka, pristatomi pagrindiniai III ir IV klasės mokinių kūrybinių nuostatų tyrimo rezultatai: aptariamas mokinių noras ar nenoras rinktis kūrybinę veiklą, analizuojami elgesio motyvai, apibūdinamas jų elgesys gavus kūrybines kalbos ugdymo užduotis. Tyrimo rezultatai lyginami su anksčiau atliktu analogišku I ir II klasės mokinių kūrybinių nuostatų tyrimu.

Church played an important role in musical activities of J. Kačinskas. For him, the Church was not only a place to pray, but also the centre of Lithuanian culture. That’s why the composer paid great attention to church music that, in his opinion, could bring man closer to God and to instil the rudiments of the good and the beautiful into him. J. Kačinskas believed that the organist has to be a professional musician and an artist with a sensitive soul, and that his mission was to guard the Church from any manifestations of poor artistic taste. When due to his age he was obliged to give up his position as an organist at St Peter’s Lithuanian church in Boston, J. Kačinskas was not happy with the young organists and was upset about the decline of church music. J. Kačinskas was also disappointed in the secular musical life of Lithuanians in Boston, that’s why he was interested mainly in concerts of professional musicians from Lithuania. Creative work was the source of spiritual satisfaction to J. Kačinskas. In the period of 1997- 2001, he wrote 4 compositions on religious subjects: String Quartet No. 4, „Credo“ for Mixed Choir, Organ and Brass, Music for Brass Ensemble „2000 Year Anniversary of Jesus Christ’s Holy Message to the People“ and a Cantatina „Lucis Creator Optime“. They were based on the composer’s previous style: he used athematic and atonal development of music, chromatic linear texture, and regular metrorhythmic change. Creative work for him was not a search for innovative artistic ideas, but rather gratitude to God and an attempt to break out from the ties of routine.

Straipsnyje analizuojama edukacinė teatro funkcija, betarpiško vaikų bei paauglių dalyvavimo spektaklio kūrime procesas. Išvados pateikiamos remiantis Minsko teatro studijos eksperimentu, kai apie keturis šimtus 5-10-ųjų klasių moksleivių dalyvavo statant vaikišką operą.

Remiantis Lietuvos ir užsienio moksline, pedagogine ir psichologine literatūra, norminiais valstybės dokumentais, straipsnyje nagrinėjama asmenybės ugdymo(si) svarba per technologijų pamokas, atsižvelgiant į lytį. Autorė analizuoja technologijų dalyko turinio kaitos problemas ugdant(is) vaikų socialines ir technologines kompetencijas, kurios turi tiesioginį poveikį asmenybės vertybių internalizavimui ir kūrybiškumo puoselėjimui.

Straipsnyje analizuojamas Lietuvos kariuomenės Gaižiūnų poligono įvaizdžio formavimas visuomenėje. Nagrinėjant žiniasklaidos priemonių medžiagą ir karių meninę kūrybą analizuojami šio formavimo ypatumai ir juos veikusios aplinkybės.

J. R. R. Tolkien was a philologist for over 40 years, and a professor and researcher of Anglo-Saxon and related old Northern European languages at Oxford University. Tolkien’s research into old languages, his delight in individual words – especially names, and his application of his specialty in Old English were addressed in his scholarship and lectures, and also incorporated in his mythology and stories of Middle-earth. Tolkien’s application of academic philological research gives a feel of familiarity and authenticity to many of the peoples and cultures of Middle-earth. Tolkien thought this was especially the case in his creation of names, place-names, and fantastic creatures, as well as in the depictions of certain cultural practices. He applied his expertise in the direct use of Old English and Old Norse, both in known words, and in the philological methods of deriving modern equivalents. Ents, orcs, hobbits, mathoms, smials, éored, etc., all come from Old English. He also applied his research into Old Norse and Gothic by infusing into his mythology of Middle-earth certain aspects of ancient northern European culture, ethics, and worldview, notably from Beowulf, the Elder Edda, and other poems, sagas, and legends. I show that he worked in three ways: first, from extant words in the early Germanic languages to the creatures and names of Middle-earth; second, using the rules of comparative philology to constructions that solved philological puzzles or contradictions; and third, from using episodes, themes and other descriptive motifs from the early medieval literature in appropriate contexts in Middle-earth. Finally, I conclude that hobbits, as anachronisms in Middle-earth, are images of modern readers of the medieval literature, and metaphorically open that literature to us.