Straipsnyje analizuojamos sportinių traumų ir nelaimingų atsitikimų tendencijos moksleivių fizinio ugdymo procese, atskleidžiami veiksniai, sąlygojantys traumų atsiradimą, ir išskiriamos esminės priežastys. Sportinės traumos aptariamos pagal susižalojimų tipus. Daroma prielaida, kad taikant efektyvias prevencijos strategijas, galima sumažinti sportinių traumų bei nelaimingų atsitikimų skaičių ir sunkumą moksleivių fizinio ugdymo procese

Straipsnyje atskleidžiamas Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto PUP (pradinio ugdymo pedagogikos) specialybės 111 kurso studenčių požiūiis i kūno kultiną bei asmeninė jų fizinė veikla laisvalaikiu. Apklausos metodu nustatytas pozityvus požiūris į kūno kultūros pratybas pagal pomėgį ir interesus. Tai skatina studenčių fizinį aktyvumą

Daugumos VIII—XI klasių mergaičių požiūris Į kūno kultiną via nepalankus, o jų fizinis aktyvumas - per mažas. Palyginus mergaičių požiūri prieš ir po jo pedagoginio koregavimo buvo nustatyta, kad mergaičių požiūris į kūno kultūrų statistiškai patikimai pagerėjo. Vadinasi. mokytojai gali sėkmingai formuoti teigiamą mokinių požiūri Į kūno kultūrą

Buvo ištirta Šiaulių miesto moksleivių sportinių traumų ir nelaimingų atsitikimų genezė ir paplitimas per kūno kultūros pamokas ir pratybas. Nustatytas jų dažnis pagal susižalojimų tipus atskirose klasėse, atskiromis savaitės dienomis ir per dieną. Išanalizuotos traumų priežastys

Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16-ąją sudarė prielaidas valstybiniu mastu plėtoti ne tiktai pramonę, žemės ūkį, bet ir kultūrą, švietimą. Nacionalinis pakilimas turėjo įtakos naujų sąjūdžių, veiklų atsiradimui, tuo laikotarpiu pradėjo formuotis pirmosios visuomeninės sporto organizacijos, atsirado pirmieji tautiniai sporto klubai. K. Dineikos, S. Garbačiausko, S. Dariaus iniciatyva pasirodė pirmosios publikacijos apie atskiras sporto šakas ir jų žaidimo taisykles, kūno kultūros įtaką tautos, ypač jaunimo, sveikatinimui, olimpinį sąjūdį ir sporto varžybų, švenčių organizavimą. Ši veikla kėlė visuomenės susidomėjimą kūno kultūra, neatsiejama asmenybės ugdymo dalimi. Karolis Dineika jau 1923 m., kalbėdamas apie moksleivių kūno kultūrą, teigė: „Kūno kultūros sritis – tai atskira įvairių pakraipų mokslo šaka. Tuo būdu ji gali būti dalykas ir labai naudingas, ir labai žalingas, žiûrint kuriuo būdu ir kurias kūno kultūros priemones asmuo pasirinks“ (Stonkus, 2004 b). Plačiąja prasme „sportas – specifinė žmogaus judamosios veiklos forma, žmogaus kultūrinės veiklos išraiška, pasižyminti didele įvairove“ (Poderys, Visagurskienë, 2004). Mokslinė fizinio aktyvumo, judesių lavinimo, žmogaus fizinių galių kryptingo ugdymo, įvairaus amžiaus žmonių fizinio aktyvumo analizė sudaro sporto mokslo esmę. Šiame straipsnyje apžvelgiama sporto mokslo plačiąja prasme raida Lietuvoje, daugiausia dėmesio skiriant Lietuvos kūno kultūros akademijos šioje srityje nuveiktam darbui.

Mokslu grindžiamoms studijoms reikia didelių pastangų, geros sveikatos. Sportas studentų gyvenime vaidina labai reikšmingą vaidmenį ne vien dėl to, kad yra puiki priemonė sveikatai saugoti ir stiprinti. Tai ir laisvalaikio forma, bendravimo priemonė, dažnai – gyvenimo būdas, esminis žmogaus būties komponentas. Lietuvos studentų sporto asociacijos (LSSA) pagrindiniai tikslai yra padėti šalies aukštosioms mokykloms sėkmingai organizuoti ir plėtoti student kūno kultūrą ir sportą, sudaryti sąlygas kiekvienam studentui aktyviai dalyvauti visuomenės sportiniame gyvenime, didelio meistriškumo studentams sportininkams – sėkmingai atstovauti Lietuvai universiadose, Europos, pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Straipsnyje analizuojami viename iš tyrimų gauti duomenys, iš kurių matyti, kad pagrindinės priežastys, lemiančios studentų fizinio aktyvumo stygių, yra per dideli mokymosi krūviai, negebėjimas racionaliai organizuoti savo darbo ir poilsio režimo, noras pasirinkti kitą laisvalaikio formą, per brangios sporto paslaugos. Taigi studentai nesimankština dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Atlikto tyrimo duomenys liudija, kad Lietuvos universitetai reorganizuoja fizinį ugdymą tinkama linkme: keičiamas kūno kultūros pratybų turinys – jis daugiau orientuojamas į visavertės asmenybės ugdymą – atitinka studentų interesus ir poreikius, todėl student teigiamai vertinamas; studento ir dėstytojo sąveika daugiau grindžiama partnerystės modeliu, ir tai studentai labai vertina. Kūno kultūros mokytojas, gydytojas, treneris, auklėtojas privalo matyti visą žmogų – sudėtingą, vientisą ir nedalomą. Lygiai taip pat ir studentų sporto plėtra šiandien neįsivaizduojama be holistinio požiūrio, kuriame sporto mokslas yra neatskiriama šio fenomeno dalis.

Daugelis mokslinių tyrimų rodo, kad studentų ir mokinių fizinis parengtumas blogėja. Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių studentų ir mokinių nuostatą savarankiškai gerinti savo fizinį parengtumą, yra kūno kultūros mokytojų kryptinga veikla. Kūno kultūros akademijos studentai buvo papildomai parengti kryptingai formuoti mokinių poreikį savarankiškai laisvalaikiu sportuoti, kultivuoti kūno kultūrą ne pamokų laiku. Funkcinės organizmo būklės rodiklių lygis po kūno kultūros pamokų eksperimentinėse klasėse eksperimento pabaigoje statistiškai patikimai (p < 0,01) buvo aukštesnis (Kolmogorovo-Smirnovo kriterijus λ = 0,35 > 0,238 – kritinė reikšmė, kai p = 0,01) už atitinkamų rodiklių lygį kontrolinėse klasėse. Mokinių, užsiimančių fizine saviugda, eksperimentinėse klasėse padaugėjo nuo 37,4 proc. iki 85,9 proc., o kontrolinėse klasėse šis procentas išliko praktiškai nepakitęs.

Daugelis mokslinių tyrimų rodo, kad studentų ir moksleivių fizinis parengtumas blogėja. Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių studentų ir moksleivių nuostatą savarankiškai gerinti savo fizinį parengtumą, yra kūno kultūros mokytojų kryptinga veikla. Kūno kultūros akademijos studentai buvo papildomai parengti kryptingai formuoti mokinių poreikį savarankiškai laisvalaikiu sportuoti, kultivuoti kūno kultūrą ne pamokų laiku. Funkcinės organizmo būklės rodiklių lygis po kūno kultūros pamokų eksperimentinėse klasėse eksperimento pabaigoje statistiškai patikimai (p < 0,01) (Kolmogorovo-Smirnovo kriterijus λ = 0,35 > 0,238 – kritinė reikšmė, kai p = 0,01) buvo aukštesnis už atitinkamų rodiklių lygį kontrolinėse klasėse. Mokinių, praktikuojančių fizinę saviugdą, eksperimentinėse klasėse padaugėjo nuo 37,4 % iki 85,9 %, o kontrolinėse klasėse išliko praktiškai nepakitęs.

Tyrimo tikslas – išsiaiškinti VGTU pirmo kurso studentų (vaikinų) požiūrio į kūno kultūrą kaitą per mokslo metus ir nustatyti priežastis, lėmusias šiuos pasikeitimus. Tyrime dalyvavo 18–20 metų studentai (vaikinai), įstoję į VGTU pirmą kursą 2007 m. Tiriamąją imtį sudarė 73 % visų pirmame kurse studijuojančių vaikinų, atrinktų atsitiktinės atrankos metodu. Tyrimams taikytas anketinės apklausos raštu metodas. Naudotas modifikuotos, tyrimuose aprobuotos anketos (Poteliūnienė ir kt., 2003) variantas. Anketa sudaryta iš klausimų su pateiktais galimais atsakymų variantais. Dalis klausimų buvo uždari (galima buvo pasirinkti tiktai vieną iš pateiktų atsakymų variantų), dalis klausimų – atviri (galima buvo pasirinkti kelis iš pateiktų atsakymų variantų ir pateikti savo atsakymo variantą). Tyrimas atliktas dviem etapais. Pirmas – per įvadinę paskaitą pirmo semestro pradžioje (apklausta 1448 studentai). Antras tyrimas atliktas semestro gale (apklausta 1280 studentų). Per mokslo metus studentai laikė privalomą kūno kulturos įskaitą pirmame ir antrame semestruose. Kūno kultūra buvo dėstoma pagal patvirtintus VGTU studijų modulius, ją sudarė pratybos vieną kartą per savaitę ir kontrolinių normatyvų laikymas abiejuose semestruose (100 m bėgimas, 3000 m bėgimas, prisitraukimai prie skersinio). Pirmame semestre buvo dėstomas kūno kultūros teorinis kursas (8 akademinės valandos) ir taikytas atsiskaitymas raštu. Tyrimas parodė VGTU pirmakursių teigiamo požiūrio į kūno kultūrą raidą per mokslo metus, jų supratimas apie šios priemonės veiksmingumą padidėjo. Pakankamai fiziškai aktyvių studentų skaičius išaugo. Daugumos pagerėjo sveikatos būklė. Visų šių teigiamų dalykų priežastimis galima įvardyti kokybiškas kūno kultūros pratybas, teorines paskaitas ir kokybišką kūno kultūros dėstytojų darbą.

The objective of the study is to determine the components of the formation of vocational competence of future specialists in physical education and sports. Analysis of components of students in the specialties “Management in sports activities” and “Secondary education (Physical education)” was made. Comparative characteristic of partial readiness for the professional and pedagogical self-development of the first and fourth-year students was conducted.