The article concerns status language planning under the conditions of multilingualism. The author points out two major types of difficulties with regard to status language planning. The first relates to social and ideological matters and concerns the purity of the language existing in the community. The second one relates to legal matters and is contingent to observing the compliance with several international agreements and treaties. Having analyzed all the minority languages that have been reflected in the Finnish language acts, the article also shares the results of the questionnaire of the Russian people living in Finland on their attitude of recognizing the Russian language as a minority language in Finland. As it is underlined in the end, it is essential to underline that official recognition of a language status may not be an adequate measure of a language policy, though sociolinguistic description and/or educational and corpora planning may lead to better practical results.

ХІХ a. Rusijos imperijos valdžia įgyvendino lotynų kalbos draudimo politiką lietuvių, latvių, baltarusių ir ukrainiečių kalbose. Šioms kalboms, kurias Rusijos imperijos valdžia traktavo kaip tarmes, buvo kuriamas kirilicos variantas. Taip pat buvo bandoma perteikti lenkų kalbą kirilicos rašmenimis. Kadangi oficialiai vietinės kalbos nebuvo uždraustos, lotynų raidyno naudojimas gana dažnai buvo ta dingstimi, dėl kurios buvo uždraudžia mas knygų, parašytų tomis kalbomis, platinimas. Kalbų politika ypač paaštrėjo po 1863 m. sukilimo. Lotynų raidyną Rusijos valdžia pateikdavo kaip neigiamos lenkų įtakos vakarinių gubernijų „tautybėms“ pavyzdį, o kirilicą kaip priemonę (faktiškai rusifikavimo priemonę) suartinti šias „tautybes“ su rusų tauta. Tačiau katalikiškoji visuomenės dalis priėmė kirilicą kaip pasikėsinimą į katalikybę ir pravoslavų tikėjimo primetimą. Todėl knygos lotynišku raidynu ir toliau nelegaliai buvo spausdinamos pačioje imperijoje arba užsienyje. XIX a. II pusėje buvo priimta visa eilė cenzūros įsakymų, draudžiančių lotynų raidyno naudojimą. Vietinių kalbų vartojimo ribojimai visiškai buvo atšaukti tik 1904-1905 m.