Цензурная политика Российской Империи в западных губерниях в отношении языков, использующих латинский алфавит

Abstract

<p>ХІХ a. Rusijos imperijos valdžia įgyvendino lotynų kalbos draudimo politiką lietuvių, latvių, baltarusių ir ukrainiečių kalbose. Šioms kalboms, kurias Rusijos imperijos valdžia traktavo kaip tarmes, buvo kuriamas kirilicos variantas. Taip pat buvo bandoma perteikti lenkų kalbą kirilicos rašmenimis. Kadangi oficialiai vietinės kalbos nebuvo uždraustos, lotynų raidyno naudojimas gana dažnai buvo ta dingstimi, dėl kurios buvo uždraudžia mas knygų, parašytų tomis kalbomis, platinimas. Kalbų politika ypač paaštrėjo po 1863 m. sukilimo. Lotynų raidyną Rusijos valdžia pateikdavo kaip neigiamos lenkų įtakos vakarinių gubernijų „tautybėms“ pavyzdį, o kirilicą kaip priemonę (faktiškai rusifikavimo priemonę) suartinti šias „tautybes“ su rusų tauta. Tačiau katalikiškoji visuomenės dalis priėmė kirilicą kaip pasikėsinimą į katalikybę ir pravoslavų tikėjimo primetimą. Todėl knygos lotynišku raidynu ir toliau nelegaliai buvo spausdinamos pačioje imperijoje arba užsienyje. XIX a. II pusėje buvo priimta visa eilė cenzūros įsakymų, draudžiančių lotynų raidyno naudojimą. Vietinių kalbų vartojimo ribojimai visiškai buvo atšaukti tik 1904-1905 m.</p>