Many phenomena in language are expressed by phrases with the noun water because water, as a known element of the world, participates in the comprehension of the reality and the representation of abstract entities. This study presents a facet of the conceptual structure of the noun ‘water’ in its notion as an ‘element.’ A correlation with deep cognitive knowledge of a natural phenomenon is demonstrated and represented by the noun ‘water’, and symbolic values are ascribed to ‘water’ in I. Bunin’s prose in the context of metaphorical constructions with the word water and its substitutes. This study also highlights the notion that the conceptual framework of water knowledge, existing as the impression of archetypal representations and a mythological model of the world, becomes the basis for the formation of the symbolic meanings of the noun ‘water’ in language, as well as an existent form of abstract ideas (comprehended in I. Bunin’s prose by means of aquatic images) such as life and death, mythical chaos, combined dualities of the cradle and grave, and others. Moreover, the formation process of the symbolic values of the noun ‘water’ (Chaos, Life and Death, Eternity, Path, Memory, Prima Materia, Life-giving Bosom, etc.), which appear in the writer’s texts as meaningful fragments of lexeme semantics, are determined by deep structures of knowledge as presented in the system of language itself. The deep-semantic roles, or more precisely: semantic actants, whose position can be taken by the noun ‘water’ and its analogues in the structure of the sentence, act as a form of deep (pre-lingual) knowledge representation, associated with the natural phenomenon nomination. Thus, it is stated that semantic roles of AGENT, SOURCE, INSTRUMENT, etc., determine the symbolic meanings that have found their objectivity in the noun ‘water’ in the prose of I. Bunin. Formalization of the deep (prelingual) knowledge of water phenomenon, which is hidden in the linguistic form and determines the semantics of the noun ‘water’, allows us reconstructing the very process of generating symbolic water values in the writings of I. Bunin, revealed on the basis of the distribution of this lexeme.

The article describes the specificity of the term ‘concept’ as used in studies of artistic speech and other aspects of the literary works by I. Bunin. The author of the article presents the analysis of the artistic concepts of ‘old’ and ‘antiquity’ related in the stories of the writer to the topic of memory. The article deals with the basic and peripheral meaning of the concepts, their visual form and the associative field generated particularly by biblical and literary reminiscences. It is revealed that the concepts of ‘old’ and ‘antiquity’ in the stories of I. Bunin represent the verbalization of ideas about the history, about the patterns of development of life which belong to the heroes (subjects of speech) and, ultimately, to the author. The stories “The Sacred Mountains” (Svyatyie Gory), “The Legend” (Legenda) and the essays from the book “Bird’s Shadow” (Tenj ptitsy) are analyzed. The article revises the traditional interpretation of the short story “Antonov Apples” (Antonovskiye Yabloki).

Straipsnyje analizuojami anglų kalbos frazeologiniai junginiai su komponentu „galva“. Frazeologiniai junginiai suskirstyti į kelias tematines grupes. Kadangi „galvos“ kaip žmogaus dvasinio centro suvokimas angliškoje kultūroje varijuoja, frazeologizmai su komponentu „galva“ gali turėti teigiamą arba neigiamą konotaciją.

Vokiečių sociologas R. Darrendorf’as tikėjo, kad konfliktas yra kūrybinė socialinio gyvenimo pradžia ir visuomenės laisvės šaltinis. Prieštaravimai ir konfliktai yra progresyvūs veiksniai, vedantys visuomenę į priekį, jų negalima išnaikinti, bet jie gali būti racionalizuoti. Mokslininkas, tyrinėdamas konfliktus, pasiūlė būdą juos reguliuoti, suskirstant pastaruosius į etapus. Vienas iš šių etapų yra visų konflikto dalyvių susitarimas laikytis „žaidimo taisyklių”, kurios suprantamos kaip konstitucija, įstatai, susitarimai ir kt. Visos „žaidimo taisyklės” yra susijusios su būdais, kuriais planuojama išspręsti prieštaravimus, o pramoninės sociologijos požiūriu, tai apima: derybas, mediaciją, arbitražą ir privalomą arbitražą. Jei iš pradžių Rusijos įstatymų leidėjas numatė taikyti mediacijos procedūrą tik civiliniuose, arbitražo ir šeimos ginčuose, šiandien vis labiau akivaizdu, kad mediacijos institutas gali būti taikomas daug plačiau. Panašu, kad mediacija bus gana veiksminga priemonė sprendžiant konfliktus, kylančius laisvės atėmimo vietose. Uždara aplinka, kurioje yra šimtai žmonių, turinčių skirtingą išsilavinimą, gyvenimo istoriją, patirtį ir toleranciją – kaip visų kylančių prieštaravimų ir konfliktų katalizatorius. Tokioje visuomenėje pakanka vieno žodžio, kuris nuvestų į kovą, riaušes, naujų nusikaltimų padarymą ir recidyvą. Šiuo metu įvairūs bausmių vykdymo sistemos tyrėjai ir darbuotojai bando įvesti mediaciją pataisos įstaigų veikloje. Norint, kad pastarasis darbas įgytų teisinį ir sisteminį pobūdį, būtina parengti teorinę ir teisinę penitencinės mediacijos koncepcijos sampratą. Šios koncepcijos variantą autoriai pateikia šiame darbe. Straipsnyje siūloma penitencinės mediacijos samprata ir jos klasifikavimas, atsižvelgiant į konflikto subjektus. Nustatomi penitencinės mediacijos tikslai, uždaviniai ir principai. Tiesioginiai tikslai yra konfliktų sprendimas ir konfliktų lygio sumažinimas pataisos įstaigose. Ilgalaikiai tikslai yra nusižengimuų ir nusikaltimų prevencija pataisos įstaigose ir nuteistųjų nusikalstamumo prevencija atlikus bausmę. Į penitencinės mediacijos principus įeina teisėtumas, konfidencialumas, neutralumas, procedūros savanoriškumas, saugumas, mediatoriaus kompetencija ir dėmesys bausmės tikslams pasiekti. Straipsnyje atskleidžiamos penitencinės mediacijos funkcijos, objektai ir subjektai. Funkcijos apima: analitinę, taikinamąją, mokomąją, prevencinę ir metodinę. Penitencinės mediacijos objektas yra socialiniai santykiai, kylantys konfliktinėse situacijose tarp subjektų, dalyvaujančių laisvės atėmimo bausmės vykdymo ir atlikimo procese. Penitencinės mediacijos subjektai yra asmenys, nuteisti laisvės atėmimo bausme, įsitraukę į konfliktą, profesionalus mediatorius (neutrali šalis), įstaigos psichologai, įstaigos administracijos darbuotojai, personalas, užtikrinantis procedūros saugumą.

Straipsnyje aptariama koncepto kaip vientiso geštalto vieneto, objektyvuoto kalboje, rekonstrukcijos ir modeliavimo problema. Remiantis I. Bunino prozoje aptinkamo vandens koncepto analize, parodomos subkoncepto kaip atskiros sudedamosios mentalinio suvokinio dalies panaudojimo galimybės dekonstruojant vientisą prasminį domeną – konceptą. Subkoncepto kaip analizės instrumento panaudojimas kognityvinuose tyrimuose, autorės nuomone, padeda nustatyti santykį tarp žodyje objektyvuotų ir jo determinuojamų atskirų leksemos reikšmių ir atskirų pažinimo struktūrų. Be to, žodyje ir jo reikšmėse implikuotų kognityvinių žinių išskaidymas panaudojant subkonceptą kaip analizės instrumentą padeda rekonstruoti konceptą kaip vientisą mentalinę visumą, dalyvaujančią formuojant kalbos turinio raiškos ir pasaulėvaizdžio specifiką.