Atliekant edukologijos tyrimus fenomenografijos metodu siekiama rasti atsakymus j klausimus apie tai, kas yra mąstymas ir mokymasis, žmonių santykis su juos supančiu pasauliu. Straipsnyje pristatomu teoriniu tyrimu pagrindžiami metodologiniai fenomenografijos parametrai: tikslas, metodologinis išskirtinumas, tyrimo proceso specifika, rezultatų kompleksiškumas, patikimumas, generalizacija ir validumas. Tyrimo problemos klausimas yra: Koks yra fenomenografijos metodologinis išskirtinumas?

This paper presents a phenomenological study of aesthetic experience. The author focuses on three well known phenomenological authors: Ingarden, Merleau-Ponty and Dufrenne, reviews their works and introduces their research on aesthetic experience. The author tries to answer questions such as: What is the basic structure of aesthetic experience? What, if anything, is unique in aesthetic experience, making it incomparable to any other type of experience? The author shows that aesthetic perception happens before any analysis by the mind; therefore, everything that we find in aesthetic experience is given immediately. According to the account defended in this paper, aesthetic perception and experience are closely related to aesthetic objects, which, as aesthetic objects, exist only for the perceiver. As part of the analysis of this aspect of aesthetic experience, the author describes and explores the differences between a work of art and that work as an aesthetic object

Straipsnio tikslas - gretinant du skirtingų Emanuelio Levino (Emmanuel Levinas') periodų kūrinius, nuosekliau supažindinti su žymaus šiuolaikinio religinio mąstytojo mintijimo perspektyva. Iš Lietuvos kilęs E. Levinas bandė išversti judaizmo ir Šventojo Rašto keliamą iššūkį į filosofinę kalbą, tad Įstatymo klausymasis ir mąstymas jo kūriniuose susipina, ypač ties kertinėmis žmogiškosiomis patirtimis: laiku, mirtimi, Kitu. Straipsnyje bandoma atskleisti radikaliai naują, krikščioniškai aktualų Levino iššūkį: laike slypi nuoroda į Kitą

Straipsnyje siekiama - gretinant du skirtingų periodų kūrinius, nuosekliau supažindinti saktytoją su žymaus šių laikų (ir religinio) mąstytojo Emanuelio Levino žvilgsnio perspektyva. Iš Lietuvos kilęs Levinas bandė išversti judaizmo ir Šventojo Rašto iššūkį į filosofinę kalbą, tad įstatymo klausymasis ir mąstymas jo kūriniuose persipina, ypač ties kertinėmis žmogiškosiomis patirtimis: laiku, mirtimi, Kitu. Bandoma išryškinti radikaliai naują, daugiau negu žmogišką, tad ir krikščioniškai aktualų Levino iššūkį: mirtis kaip nuoroda į Kitą.

Straipsnyje filosofijos istorijos požiūriu aptariami Algio Mickūno tarpkul tūrinės komunikacijos aspektai ir jos ryšiai su fenomenologijos tradicija. Siekdamas parodyti minėtų idėjų tarpusavio ryšį straipsnio autorius analizuoja tarpkultūrinį diskursą, atsisklei džiantį Mickūno veikaluose. Dėl šios priežasties nagrinėjami tie mąstytojo mokslo darbai, kuriuose gvildenama tarpkultūrinė problematika. Straipsnio autorius, siekdamas atskleisti šios problematikos genezę Mickūno filosofijoje, tyrinėja mąstytojo pasaulėvokai svarbias vokiečių filosofų Ludwigo Landgrebe’o ir Eugeno Finko idėjų įtakas, tai leidžia geriau suprasti mąstytojo tarpkultūriškumo sampratą.

The article aims at revealing the importance of career designing for successful functioning of national qualification system, elaborating on historical development of career designing phenomenon and cultural change in various epochs. Premises underlying career designing philosophy are articulated and the main career designing philosophical category – vocation – is analysed in more detail, discussing its conception and importance in human life, including criteria for its manifestation. The relationship between aptitude and ability is analysed, differences between the concepts of intellect and intelligence are elucidated, taking into consideration the impact of phenomenological philosophy upon career designing methodology. A critical attitude to fallacious IQ (Intelligence quotient) concept treatment is presented. Ways of determining aptitude are discussed, the concept of core and special skills and their importance for career designing methodology is elucidated, and the most important principles underlying career designing are articulated.

Straipsnyje gretinama Urugvajaus poetės Ideos Vilariño (1920–2009) ir Birutės Pūkelevičiūtės (1923–2007) poezija. Analizuojama, kaip šių poečių kūryboje patiriamas ir įprasminamas kūniškumas, atskleidžiamas fenomenologijai artimas jų požiūris į kūną. Vilariño ir Pūkelevičiūtės lyriniam subjektui kūnas yra svarbus buvimo ženklas, siejamas su individo savivoka. Kūnas yra ir mediumas, per kurį jungiamasi su pasauliu, juo patiriamas Kitas. Šiai kūno savivokai perteikti abi poetės taiko panašias kūrybines strategijas: kūnas stebimas iš šalies, vardijamos jo dalys, rodoma sąsaja su aplinkos daiktais ir reiškiniais. Tačiau Pūkelevičiūtės lyrinio „aš“ kūniškumas kuriamas daugiau orientuojantis į tradicines vertybes (gamtą, religiją, motinystę), o Vilariño moteris, mąstydama apie save, vengia archetipinių įvaizdžių, išreiškia skausmingą neišsipildžiusio meilės jausmo patirtį nemetaforine kalba.

Straipsnyje analizuojama Vosyliaus Sezemano meninės tiesos ir estetinės tikrovės samprata. Straipsnyje teigiama, kad Sezemanas skiria formalią ir materialią meno tiesą, kad atskleistų meninių reiškinių savitumą. Estetinę tikrovę Sezemanas apibūdina pasitelkdamas neutralizacijos ir derealizacijos terminus. Šie terminai estetinei tikrovei apibūdinti taip pat vartojami Husserlio, Hartmanno ir Ortegos y Gasset filosofijoje. Straipsnyje Sezemano meninės kūrybos samprata lyginama su Merleau-Ponty institucijos samprata ir pažymima, kad meno kūrinys turi būti suprastas ne kaip užbaigtas daiktas, bet kaip toks kūrybinis veiksmas, kuris implikuoja pakartojimo galimybę.

Heideggerio filosofijos recepcija Lietuvoje dažnai siejama su Juozo Girniaus ir Antano Maceinos filosofija. Tačiau Girnius nebuvo pirmasis domėjęsis Heideggerio filosofija Lietuvoje. Sezemanas gan anksti susidomėjo Heideggerio filosofija. Jis parašė recenziją apie Heideggerio knygą Būtis ir laikas iškart po šios knygos pasirodymo rusų emigrantų žurnale 1928 metais. Heideggerio filosofijos įtaka akivaizdi daugelyje trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtajame dešimtmetyje pasirodžiusių jo darbų. 1941 metais Lietuviškoje enciklopedijoje buvo išspausdintas Sezemano straipsnis apie Heideggerį. Sezemanas pažymi Heideggerio filosofijos antropologiškumą, bet to nelaiko trūkumu. Atvirkščiai, remiantis įvairiais Sezemano tekstais, galima teigti, kad Heideggerio polinkį į filosofinę antropologiją jis traktuoja kaip Schelerio idėjų pratęsimą. Sezemanas Heideggerio filosofiją supranta kaip fenomenologijos praktinį pritaikymą sprendžiant antropologijos problemas. Sezemanas teigia, kad Heideggeris pažinimo, religijos ir etikos problemas susieja su objektyvuotos būties kritika. Straipsnio tikslas – išanalizuoti Heideggerio ir Sezemano filosofinių koncepcijų sąryšius, parodyti, kaip Heideggerio ontologijos interpretacija išreiškia paties Sezemano posūkį nuo pažinimo teorijos prie antropologijos ir metafizikos problemų.

Šiame straipsnyje atliekama lyginamoji Maxo Schelerio ir Vosyliaus Sezemano vaizduotės sampratos analizė, parodoma, kad jų estetikoje yra atskleidžiama vaizduotės ir pasaulio fenomenų koreliacija, kuri nustato apriorinius reikalavimus vaizduotės veiklai. Pirmiausia nagrinėjama koreliacijos problema Husserlio ir Schelerio frenomenologijoje, paskui – vaizduotės samprata Schelerio filosofijoje ir galiausiai – vaizduotės samprata Sezemano estetikoje. Scheleris pabrėžė dvasinės veiklos koreliatyvų sąryšį su pasauliu. Vaizduotės sampratą jis susiejo su praktiniu buvimu pasaulyje. Sezemano estetikoje taip pat buvo svarstomas įkūnytos vaizduotės vaidmuo meninėje kūryboje ir estetinių objektų suvokime. Abu autoriai teigė, kad vaizduotės sąryšį su esminiais pasaulio duoties būdais užtikrina kūniškasis vaizduotės pobūdis. Abu pripažino, kad vaizduotė yra susijusi su nesąmonigais troškimais ir vara. Abu autoriai teigė, kad vaizduotės schematizmai išreiškia pasaulio suvokimo stilių. Scheleris pažymėjo, kad vaizduotė atskleidžia esminius fenomenų raiškos aspektus ir taip grindžia abstrakcijų galimybę. Sezemanas šią tezę išplėtojo ir analizavo abstrahavimo vaidmenį ir simbolių-schemų sudarymą kūrybiname vaizduotės procese.