Straipsnyje analizuojama gyvulių apskaitos raida Lietuvos dvarų inventoriuose XVI–XVIII a., išryškinant XVIII a. antrosios pusės pokyčius. Tyrimas grindžiamas 118 inventorių ir žiniaraščių iš Vilniaus, Trakų vaivadijų bei Žemaitijos kunigaikštystės, taikant šaltinių kritikos, kiekybinės ir lyginamosios analizės metodus. Iki XVIII a. vid. šaltiniuose pateikiamos tik kelios pagrindinės gyvulių grupės, be funkcinės ar veislinės diferenciacijos. Vėlyvuoju XVIII a. laikotarpiu inventoriuose fiksuojamas nuoseklus apskaitos detalėjimas: daugėja gyvulių kategorijų, sistemingai registruojamas prieauglis ir ūkio ištekliai. Pokyčius daugiausia lėmė dvarų administracijos profesionalėjimas ir raštinių darbo standartizacija. Klimato svyravimai, karo padariniai ir ekonominės aplinkos kaita turėjo netiesioginės įtakos ūkinės veiklos struktūrai, skatino detalesnę apskaitą. Šie procesai atspindi bendras ekonomines ir socialines transformacijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a. pab.

Straipsnyje panaudoti charakteringesni XVI a. antrosios pusės Kauno miesto vaito knygos įrašai, kuriuose atsispindi konkretūs 1581–1583 m. įvykiai mieste. Kadangi mieste buvo lengviau pasislėpti pabėgusiems nelaisviems bajorų valdiniams (vergams), miesto vaitas juos išduodavo tik tuo atveju, jei savininkas pateikdavo neginčijamų įrodymų apie nuosavybę; dažnai miestiečiai išpirkdavo iš bajorų vergus, išpirktasis turėdavo atitarnauti naujam „savininkui“. Miestiečiai nuolat skolinosi vienas iš kito, užstatinėjo savo namus, negalintys grąžinti skolų buvo sodinami į kalėjimą, kol grąžins skolą, jeigu neturėjo laiduotojų. Amatininkai gamino plytas ir čerpes (net vilniečiams), valtis (vytines) ne tik mieste, bet ir tolimose vietovėse, dailidės statė namus ne tik mieste, bet ir bajorų dvaruose. Daug įrašų apie arklių pirkimą, įrašant jų ypatingas žymes, kad pavogus ir atpažinus būtų galima lengviau įrodyti nuosavybės teises, taip pat ir apie nukentėjusius eilinių peštynių metu, apie sąžiningus ir nesąžiningus vytinių vairininkus, laivybos sezoniškumą.

This article is aimed at providing the first publication, analysis and Lithuanian translation of the description of the border between the Grand Duchy of Lithuania and the Confederation of Livonia, as dated on 12 January 1529. The comparison of the 1529 description with the previous treaties (1367, 1426, 1473) shows that the border largely coincided in several sections, namely, between the Daugava River and Kurcumas/Kurcums Lake in 1473, along the Dienvidsusēja River in 1367, and between the Nemunėlis/Mēmele River and the Mūša/Mūsa River in 1426. On the other hand, the border between the Mūša River and Buknaičiai Village (Mažeikiai District) and further westward along the Šventoji/Sventāja River was substantially moved northward for the advantage of Lithuania.Covering the 590 kilometre frontline (approximately 270 kilometres out of them along rivers excluding their curves), the 1529 border description lists 19 parishes, 30 rivers and streams, 17 lakes and 1 island, 2 marshes, 4 hills and 2 mounds, 2 settlements (Žagarė and Bauska), 1 stackyard (near Bauska), 1 estate (near the Viršytis/Virsīte River), and 1 village (in the confluence of the Švitinys/Svitene River and the Viršytis River). In total, the description contains 79 toponyms. The part of the border described in 1529 coincides with the current state border between Lithuania and Latvia (from the Skirna River to Samanka Lake, from Kastantinava Village to Subatas Lake (Latvian: Mazais Subates ezers), from the Virčiuvė/Vircava River to Žagarė, from Buknaičiai Village to the Šventoji River) (see Annex No 3). This section underwent slight changes as far back as on 30 March 1921. No other objects are mentioned in the description of the border between Kurcumas/Kurcums Lake and Subatas Lake. The article also investigates the circumstances of creating and archiving the border description. A hypothesis is suggested that the document had been drafted by Alexander (Olechno) Krivec and was later transferred to chancellor Albertas Goštautas (Polish: Olbracht Gasztołd; Belarusian: Альбрэхт Гаштольд; Russian: Ольбрахт (Альберт) Гаштольд)) for storage.

Didikų Pacų giminės atstovai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII a. viduryje ir antrojoje pusėje (šalia Radvilų, Sapiegų ir Oginskių) buvo bene įtakingiausi ir turtingiausi asmenys valstybėje. Dėl to istoriografijoje iki šiol daugiau tirta XVII a. gyvenusių Pacų personalinė, genealoginė, mecenatinės, kultūrinės ir politinės veiklos istorija. Ligi šiol nėra išsamiau tirtos Pacų iškilimo priežastys, kurių vertėtų ieškoti dar XVI a., kai Pacai dar neturėjo svarbiausių LDK pareigybių. Viena iš Pacų iškilimo priežasčių galėtų būti giminės vedybinė politika. Dėl sėkmingos vedybinės politikos kilmingieji plėtė žemėvaldą, įsitvirtindavo valstybės politiniame ir viešajame gyvenime. Todėl šio straipsnio tyrimo objektu pasirinktos XVI a. Pacų giminės (4 kartų, 13 asmenų) santuokos. Siekiant ištirti Pacų giminės vedybinę politiką XVI a., ji buvo analizuojama nagrinėjant privačius Pacų giminės dokumentus bei genealoginių žinynų, herbynų ir kitų istoriografinių tyrimų duomenis. Vedybinė politika ryškėjo nustačius gimines, su kuriomis dažniausiai buvo sudaromos santuokos, kartu fiksuojant žemėvaldos ir turto koncentravimo procesus.

XVII a. 2-ojoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pagrindinė valdžia, pajamos ir dideli turtai buvo sutelkti Pacų giminės rankose. Tuo metu buvo pastatyti didingiausi baroko statiniai LDK – Pažaislio kamaldulių vienuolyno Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ir Vilniaus Antakalnio Laterano kanauninkų vienuolyno Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Pirmąją finansavo ir statybas prižiūrėjo LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684), o antrąją statė LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682). Visgi nepaisant to, kad abi statybos vykdytos Pacų giminės atstovų ir vyko vienu metu, meniniai sprendimai buvo pasirinkti visiškai skirtingi. Pažaislio bažnyčia pasižymi išskirtine architektūra ir prabangia puošyba, kurioje derinami marmuras, sieninė tapyba ir stiuko lipdyba. Antakalnio bažnyčios interjere dominuoja stiuko lipdyba. Straipsnyje keliamas klausimas – ar tikrai šios statybos tokios tolimos viena kitai?

Straipsnyje nagrinėjama lietuvių, jų etnosocialinio elito – bajorijos – surusėjimo XIV–XVI a. problema. Tyrime atskleidžiama, kad socialiniai, politiniai ir etnokultūriniai san tykiai LDK valdžios viršūnėse ir privilegijuotame luome neskatino lietuvių bajorijos surusėjimo. Akcentuojama lietuvių kultūros ir raštijos atstovų etnocentrizmo puoselėjama kalbų lygybės vizija, kuri pureno dirvą ankstyvųjų naujųjų laikų lietuvių tautos (nacijos) arba lietuvių nacio nalizmo idėjoms daiginti.

The article reveals the situation of the parish of St. Matthew in Anykščiai in the 17th century, presents data about the church, describes the altars, the pastoral activities of the clergy, and shows the relations of the population with the parish. One case study gives an insight into the functioning of the Catholic Church in the Grand Duchy of Lithuania. The research is carried out using unpublished documents of Anykščiai parish, such as the visit of 1678 and others, which have not been included in scientific circulation so far.

The article discusses the problem of localization of the Smolensk and Starodub sejmiks-in-exile of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) in the period 1667–1794. Based not only on the Constitutions of the Seimas of the Polish-Lithuanian Commonwealth, but also on the systematic use of documents of the sejmiks-in-exile, were analyzed the ends of the 17th century projects for the establishment of the Smolensk Voivodeship office and premises for the activities of the sejmiks in the territory of Vilnius Lower Castle, were localized places of the 18th century sessions of the sejmiks (Bernardine Church and Monastery in Vilnius, Carmelite Monastery in Vilnius, parish churches in Alytus and Žiežmariai, etc.) and were determined places of non-traditional activity (in the Palace of the Supreme Tribunal of the GDL). The research used descriptive and comparative research methods, taking into account the theoretical discourse used in archeology of law and local research.

Remiantis prielaida, kad reformų akceptaciją lokalinėje erdvėje geriausiai atspindi reformų įgyvendinimo tempai ir mastas, straipsnyje aptariamas Ketverių metų seimo nutarimų, reformavusių valstybės administracinę (naujų pavietų steigimas) ir teismų sistemą (žemionių teismų įkūrimas), realizavimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietuose. Siekiant atskleisti reformų įgyvendinimo spartą, remiamasi duomenimis apie dūmų ir gyventojų surašymą, žemvaldžių (žemionių) knygos įvedimą, ribų komisijų įsteigimą ir bajorijos savivaldos institucijų formavimą naujai įkurtuose pavietuose. Prieinama prie išvados, kad Ketverių metų seimo nutarimų įgyvendinimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietuose 1789–1792 m. sulaukė didelio bajorijos palaikymo ir vyko sklandžiai. Nebuvo nė vieno įstatymo, kurį lokalinė pavietų bajorija būtų boikotavusi ar sąmoningai vilkinusi jo įgyvendinimą.