Šiame tyrime nagrinėjami išoriniai ir vidiniai krūviai salės ir paplūdimio tinklinio rungtynių metu. Dvylika nacionalinės vyrų lygos žaidėjų dalyvavo trejose paplūdimio tinklinio ir vienoje salės tinklinio simuliacinėse rungtynėse. Rungtynių metu buvo naudojama VXSport sekimo sistema, kuri padėjo analizuoti žaidimo veiklą, siekiant įvertinti įvairius judėjimo veiklos bei fizinio pajėgumo rodiklius. Buvo atliktas statistinis duomenų apdorojimas, siekiant nustatyti skirtumus tarp abiejų tinklinio žaidimo formatų, įvertinant objektyvius išorinius ir vidinius patirto fizinio krūvio dydžius. Analizė neparodė reikšmingų išorinių krūvių skirtumų, išskyrus šuolių skaičių <20 cm aukščio zonoje, kuris buvo didesnis paplūdimio tinklinyje. Tačiau paplūdimio tinklinis sukėlė didesnį fiziologinį atsaką nei salės tinklinis, įskaitant padidėjusį vidutinį ir didžiausią širdies susitraukimų dažnį, ilgesnį laiką, praleistą 90–100 proc. maksimalaus širdies susitraukimų dažnio zonoje, ir didesnį energijos suvartojimą. Šie rezultatai parodo, kad aplinka, tokia kaip smėlio aikštelės danga, yra reikšminga sukeliant vidinį krūvį. Rezultatai patvirtina individualiai pritaikytų treniruočių programų, kurios būtų susijusios su skirtingu tinklinio formatu, poreikį. Be to, šis tyrimas pateikia rodiklius, kuriose matomas paplūdimo ir salės tinklinio rungtynių realus krūvio pobūdis, ir leidžia numatyti planavimo apimtis ir praktinį pritaikymą sportininkams bei treneriams.

Tyrimo tikslas - nustatyti geriausių jaunųjų Lietuvos stalo tenisininkų aerobinį pajėgumą nuosekliai sunkėjančio iki maksimalaus krūvio metu. Buvo ištirti 7 didelio meistriškumo Lietuvos suaugusiųjų ir jaunių rinktinės nariai. Jų ūgis, svoris ir amžius buvo atitinkamai 168,1±7,2 cm, 57,3 ±3,7 kg, 16,3±2,3 metai. Tiriamieji po lengvos bendro pobūdžio pramankštos penkias minutes dirbo 50W galingumu, tada atliko nepertraukiamą kas vieną minutę sunkėjantį fizinį krūvį, siekiant nustatyti laktato kaupimosi slenkstį (LKS), jį atitinkantį širdies dažnį (SSD), maksimalų aerobinį galingumą (MAG), maksimalų ŠSD, anaerobinės laktatinės ištvermės rodiklį, taip pat įvertinti ŠSD atsigavimą. Pradinis krūvis buvo 50 W, o jo prieaugis -25W. Tiriamieji dirbo tol, kol galėdavo išlaikyti reikiamą darbo intensyvumą. Viso testavimo metu pulso matuokliu “Accurex-Plus”(Polar Electro, Suomija) buvo registruojamas ŠSD, vėliau buvo nustatomas ŠSD per paskutines 10 kiekvienos minutės sekundžių. Pagal Conconi (1982,1996) metodiką buvo nustatomi minėtieji aerobinio ir anaerobinio laktatinio pajėgumo rodikliai. Rezultatai parodė, kad geriausiems Lietuvos jauniesiems stalo tenisininkams būdingas vidutinis, lyginant su kitų sportinių žaidimų atstovais, bet blogesnis negu Švedijos stalo tenisininkų aerobinis pajėgumas. Jėgos ištvermės rodikliai, užfiksuoti nuosekliai sunkėjančio veloergometrinio krūvio metu, blogesni negu kitų sportinių žaidimų atstovų.

Problema. Populiarėjant sėslaus gyvenimo būdo tendencijai didėja sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis (ŠKL), todėl skatinti fizinį aktyvumą ir reguliarų mankštinimąsi yra svarbiau nei bet kada anksčiau ir yra vienas svarbiausių visų kardiologų mokslininkų draugijos prioritetų. Populiarėja multimodalinės pratybos, kai vienų pratybų metu lavinama aerobinė ištvermė, jėga bei pusiausvyra. Siekiant efektyvinti ir optimizuoti naujai taikomus fizinio krūvio metodus, svarbu individualizacijos bei grįžtamojo ryšio formavimas. Šio darbo tikslas – nustatyti multimodalinių pratybų metodo įtaką širdies ir kraujagyslių sistemai (ŠKS), įvertinant mankštos terapijos padarinius, kai sveikatos stiprinimo pratybose taikoma multimodalinė mankšta. Metodika. Tyrime dalyvavo nesportuojantys vyrai (n = 20). Tiriamieji atvyko į pradinį tyrimą, kurio metu buvo supažindinti su tyrimo eiga ir pasirašė „Asmens informuoto sutikimo formą“. Tiriamiesiems kompiuterizuota sistema „Pulsas“ buvo registruojama stipininės arterijos pulso bangos slėgio kaitos kreivė; bei atliekant pakopomis didėjantį krūvį veloergometru (kas 1 min. 50 W didėjantis fizinis krūvis) ir 5 min. atsigavimo laikotarpiu, kompiuterizuota EKG registravimo ir analizės sistema „Kaunas-krūvis“ buvo registruojama 12 standartinių EKG derivacijų; bei kiekvienos minutės pabaigoje matuojamas arterinis kraujo spaudimas; tyrimo pabaigoje pakartotinai atliktas pulsinės bangos registravimas. Analogiškas tyrimas buvo atliktas po 6 savaičių trukmės multimodalinių pratybų ciklo. Rezultatai. Gauti rezultatai parodė, kad pratybose taikant multimodalines mankštas yra teigiamai paveikiama ŠKS ir turi tam tikrą specifiškumą. Stebėtina, jog po 6 savaičių multimodalinių pratybų ŠKS rodikliai pagerėjo, tačiau vertinant atsigavimo laikotarpį pokyčiai buvo reikšmingesni. Apibendrinant 6 savaičių multimodalinių mankštų ciklo rezultatus, svarbu pabrėžti, kad pulsinis kraujo spaudimas (AKS (P)) po 6 savaičių mankštų ciklo buvo didesnis nei prieš jas. Tai rodo, kad susitraukdama širdis sukūrė didesnį slėgį ir sistolės metu buvo išstumiamas didesnis kraujo kiekis, o diastolės metu kraujagyslės buvo labiau atsipalaidavusios ir buvo paprasčiau aprūpinti organizmą krauju. Padidėjęs sistolinis kraujo spaudimas (AKS (S)) bei sumažėjęs diastolinis kraujo spaudimas (AKS (D)) rodo didesnį AKS (P) skirtumą, o tai atspindi geresnę sąveiką tarp centrinės bei periferinės kraujotakos. Išvados. Tradiciniai vertinami EKG ir arterinio kraujo spaudimo rodikliai, registruojami atliekant fizinio krūvio užduotis, neatskleidė reikšmingų ŠKS pokyčių dėl 6 savaičių trukmės multimodalinių pratybų ciklo. ŠKS ir AKS registravimas atsigavimo po krūvio metu parodė esant tendencijai, jog po multimodalinių pratybų ciklo atsigavimo procesai vyksta greičiau. Stipininės arterijos pulso bangos parametrų analizė, vertinant slėgio kaitos ir atspindžio ypatybes, leidžia gauti grįžtamąjį ryšį apie multimodalinėse pratybose taikomų krūvių poveikį ŠKS.

Krepšinis – sporto šaka, kuriai būdinga labai didelio intensyvumo judamoji veikla, jos rezultatai priklauso nuo žaidėjų motorinių galimybių ir gebėjimų, pasireiškiančių rungtynių metu. Vienas svarbiausių – gebėjimas prisitaikyti prienuolatos kintančių fizinių krūvių, nesutrinkant judesių, veiksmų tikslumui, jų pastovumui. Atsižvelgus į tai, kad, viena vertus, 14–15 m. krepšininkių gerėja judėjimo funkcinės galimybės ir koordinaciniai gebėjimai, judesių pastovumas, kita, tuo amžiaus tarpsniu vyksta širdies veiklos pokyčiai, aktuali yra mokslinė problema: kokią įtaką jaunųjų krepšininkių metimų į krepšį tikslumui turi įvairaus intensyvumo fiziniai krūviai. Tyrimo tikslas – nustatyti fizinio krūvio intensyvumo įtaką jaunųjų krepšininkių metimo į krepšį tikslumui. Uždaviniai: 1. Nustatyti ir įvertinti vidutinio intensyvumo fizinių krūvių įtaką įvairaus amplua žaidėjų metimų į krepšį tikslumui pratybų metu. 2. Nustatyti ir įvertinti didžiausio intensyvumo fizinių krūvių įtaką metimų į krepšį tikslumui. 3. Ištirti įvairaus amplua žaidėjų metimų į krepšį tikslumo rodiklių kaitą, esant įvairaus intensyvumo fiziniams krūviams. Tiriamąją imtį sudarė 14–15 metų jaunosios krepšininkės (n=36). Tirtų eksperimentinės grupės krepšininkių pirmojo testo (fizinio krūvio intensyvumas buvo vidutinis) pirmojo testavimo metimų į krepšį tikslumo rodikliai (36,8 %, 14,7 ± 4,1 tikslių metimų) atitiko vidutinio parengtumo krepšininkių rodiklius, antrojo testavimo metimų į krepšį tikslumo rodikliai (45,7 %, 18,3 ± 3,5) buvo kaip labai gero parengtumo krepšininkių rodikliai. Antrojo testo (fizinio krūvio intensyvumas buvo didžiausias) pirmojo testavimo metimų į krepšį rodikliai (35,3 %, 14,2 ± 3,7) buvo vidutinio parengtumo, antrojo testavimo (44,3 %, 17,7 ± 3,5) – geresni negu vidutinio parengtumo krepšininkių. Įvairių ampua žaidėjų pirmojo ir antrojo testų dviejų testavimų vidutinių rodiklių skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (p < 0,05). Eksperimentinės grupės antrojo testavimo metimų į krepšį iš vidutinio ir tolimo nuotolio vidutiniai rodikliai, palyginti su kontroline grupe, labai pagerėjo (p<0,05). Tyrimo duomenys, jų kaita taikant specialių kryptingų metimų į krepšį tobulinimo programų ir nestandartines pagalbines priemones iš esmės patvirtino antrąją hipotezę: kryptingas metimų į krepšį tobulinimas turi teigiamos įtakos metimų tikslumui esant didelio ir didžiausio intensyvumo fiziniams krūviams.

The aim of this study was to characterize aerobic capacity of sports aerobic athletes with different level of training during continuous increasing exercise. Lithuanian women aerobic gymnasts (15 subjects) participated in this study. According to performance (training) level they were divided in two groups: well trained (WT) and moderately trained (MT). All the subjects underwent maximum physical exercise (increasing run) with continuous intensity on the treadmill. During the treadmill test the respiratory gas exchanges parameters, heart rate and blood lactate concentration were measured. Respiratory gas exchange was established using telemetric equipment,heart rate was constantly registered every five seconds by pulse measuring instrument, lactate concentration in the blood (Kulis et al., 1988) was established by means of the Eksan‑G Universal (Lithuania) analyser using a membrane with ferment lactatoxidase. The results suggested that maximum and submaximum respiratorygas exchange and HR values of representatives of sports aerobic during the continuous incremental treadmill test were similar (p>0.05) in groups of athletes with different level of training.

The aim of the research was to determine effect of two months interval endurance training on aerobic capacity in sedentary women. Eight healthy females (age = 26,6±2,5 year (means ± SD); stature = 168,25 ± 5,9; body mass = 67,71 ± 13,50) were involved in 8 weeks duration interval endurance training (IET). The training session consisted of 8 repeats of the following intervals: 4 min running at constant moderate intensity followed by 2 min walking (at 5 km/h) and 2 min resting periods. The testees performed 3 training sessions per week separated by 1-2 days of rest. The initial intensity of training with 90% of the first ventilation thresholds was estimated after completion of incremental running test (IT) until exhaustion and it was repeated every four weeks. We measured these parameters: maximal oxygen uptake (VO2max), oxygen uptake (VO2) at the first and the second ventilation thresholds (VT1, VT2), blood lactate concentration [La], and maximal heart rate (HRmax). We did not detect significant differences in VO2max (CT: 39.876 ± 4.524 after 2 months IET 40.746 ± 3.393 ml/kg/min-1), VO2 at the VT1 (CT: 2.064±0.348 after 2 months IET 2.069 ± 0.250 l/min-1), at the VT2 (CT: 2.064±0.348 after 2 months IET 2.069 ± 0.250 l/min-1), and HRmax (CT: 194.6±7.6 after 2 months IET 193.3 ± 7.6 bt/min-1) among these parameters in pre-training and post-training periods. However, HR (CT: 174.8 ± 8.9 after 2 months IET 169.6 ± 12.8 beats/min-1) and speed (CT: 9.0 ± 0.8 after 2 months IET: 9.8 ± 0.7 km/h-1) at the VT1 and maximal speed (CT: 12.9 ± 1.9 after 2 months IET: 13.6 ± 13.6 km/h-1) significantly decreased after 2 months of IET. The speed at the VT2 (CT: 10.9 ± 1.0 after 1 month IET: 11.7 ± 0.9 km/h-1) significantly increased and body mass decreased (CT: 67.7 ± 13.5 after 1 month IET: 66.28 ± 11.4 kg) after 1 month of IET. The research results showed that 2 months of IET did not have positive significant effect on aerobic capacity, though, tolerance of performance had improved and body mass had decreased in examined sedentary women.

Šiuolaikiniam rankinio žaidėjui reikia didelių individualių fizinių pastangų ir, priklausomai nuo žaidimo pozicijos, individualaus išskirtinio parengtumo. Kad rankininkas įgautų tinkamą fizinį parengtumą, svarbu žinoti, kokią judamąją veiklą per rungtynes žaidėjas atlieka ir koks yra organizmo fiziologinių poreikių atsakas. Darbo tikslas – nustatyti didelio meistriškumo krašto pozicijos rankininkės judėjimo požymius ir organizmo funkcinės veiklos poreikius per rungtynes (Baltijos lygos). Globalaus pozicionavimo sistemos (GPS) prietaisas OptimeEye X4 (Catapult, Australija) registravo judėjimą triašėje plokštumoje (sagitalinėje, frontalinėje, vertikaliojoje), o papildomai ant krūtinės uždėtas pulsometras (Polar Team System, Finland) – kas sekundę širdies veiklą. Buvo nustatyti didelio meistriškumo krašto pozicijos rankininkės (25 m. amžiaus, 174 cm ūgio, 62 kg kūno masės, 14,6 % (9,1 kg) riebalinės masės, 53 kg aktyvios kūno masės) individualūs funkcinio pajėgumo rodikliai. Tiriamoji, užsidėjusi dujų analizatorių, atliko nuolat didėjantį fizinį krūvį bėgtakiu, kol nebepajėgė bėgti (maksimalusis širdies susitraukimų dažnis (ŠSD max) – 201 k.·min-1, pirmojo ventiliacinio slenksčio (VeSl1) ŠSD – 171 k.·min-1, antrojo ventiliacinio slenksčio (VeSl2) ŠSD – 192 k.·min-1, maksimalusis deguonies suvartojimas (VO2 max) – 50,3 ml·kg-1·min-1). Darbo intensyvumas nustatytas taikant Stagno ir kt. (Stagno et al., 2007) penkių intensyvumo zonų klasifikaciją (proc.): I zona ≤ 71, II zona 72–78, III zona 79–85, IV zona 86–92, V zona 93–100. Biologinė krūvio vertė nustatyta pagal Edwardso (Edwards, 1991) TRIMP (treniravimo atsako) metodiką ir Stagno bei kt. (2007) formulę. Tiriamosios vertikaliosios plokštumos rodiklių reikšmės, viršijusios lokomocijos frontalinėje (p < 0,001; ES 2,358 [didelis]) ir sagitalinėje (p < 0,001; ES 3,464 [didelis]) plokštumose reikšmes, leidžia teigti, kad per pratybas, be lokomocinio pobūdžio pratimų, rekomenduotina taikyti šoklumo pratimus. Tiriamosios TRIMP rodiklių reikšmės, svyravusios tarp 267 ir 331 sąlyginių vienetų (SV), ir nustatyta kitų sportinių žaidimų reikšmėms lygiavertė vidutinė reikšmė (301,2 ± 34 SV) leidžia teigti, kad rankinio žaidimo specifiškumas turi vienodą poveikį ir didelio meistriškumo, ir elito krašto pozicijos žaidėjos fiziologiniams poreikiams. Šiuo tyrimu pirmą kartą nustatytos didelio meistriškumo krašto pozicijos rankininkės lokomocijos triašėse plokštumose ir biologinės krūvio vertės reikšmės, išreikštos TRIMP sąlyginiais vienetais, leis sporto praktikams sudaryti individualias treniravimo programas.

Physical activity of basketball players during the match is usually defined by the amount of work (distance, quantity of actions, duration, etc.) and intensity of work (frequency, rate, speed, etc.) by evaluating the interaction of these components in practice. However, duration of repeated sprints and recovery intervals are different depending on different situations of the game. The aim of this study was to determine and evaluate how different types of interval training affects physical and functional capacity of basketball players. Twelve highly trained basketball players (age 21 ± 1.9 y, weight 86.2 ± 5.8 kg, height 189.6 ± 6.8 cm, BMI 23.9 ± 1.3 kg×m-2, standing reach 247.8 ± 9.6 cm), voluntarily participated in this study. All participants had 12 ± 1.9 y of basketball training experience with ~10 h training per week. A single-group repeated-measures study design was selected for this study. The mode of interval training (IT-1 and I-T2) by manipulating the number of repetitions, rest time and length of running distance, but maintaining the same amount of work (900 meters), work to rest ratio (1 : 5) and recovery time (5 mins) was selected as independent variable. Running speed, duration, fatigue index, dynamics of recovery and response to a physical load (heart rate, oxygen quantity changes in muscle and blood lactate concentration) was evaluated as dependent variables. IT-1 consisted of three series of ten 30 meters shuttle sprints (15 + 15 m) with a change of direction of 180°, intercepted by 30 s of passive recovery. IT-2 consisted of three series of twenty 15 meters sprints, intercepted by 15 s of passive recovery. Research revealed that during different modes of interval training, influenced not only by the length of the running distance but also by the change of direction, different average running speed prevailed. During both modes of interval training, fatigue index suffered by basketball players was significantly different. [...]