Straipsnio tikslas - gretinant du skirtingų Emanuelio Levino (Emmanuel Levinas') periodų kūrinius, nuosekliau supažindinti su žymaus šiuolaikinio religinio mąstytojo mintijimo perspektyva. Iš Lietuvos kilęs E. Levinas bandė išversti judaizmo ir Šventojo Rašto keliamą iššūkį į filosofinę kalbą, tad Įstatymo klausymasis ir mąstymas jo kūriniuose susipina, ypač ties kertinėmis žmogiškosiomis patirtimis: laiku, mirtimi, Kitu. Straipsnyje bandoma atskleisti radikaliai naują, krikščioniškai aktualų Levino iššūkį: laike slypi nuoroda į Kitą

Straipsnyje siekiama - gretinant du skirtingų periodų kūrinius, nuosekliau supažindinti saktytoją su žymaus šių laikų (ir religinio) mąstytojo Emanuelio Levino žvilgsnio perspektyva. Iš Lietuvos kilęs Levinas bandė išversti judaizmo ir Šventojo Rašto iššūkį į filosofinę kalbą, tad įstatymo klausymasis ir mąstymas jo kūriniuose persipina, ypač ties kertinėmis žmogiškosiomis patirtimis: laiku, mirtimi, Kitu. Bandoma išryškinti radikaliai naują, daugiau negu žmogišką, tad ir krikščioniškai aktualų Levino iššūkį: mirtis kaip nuoroda į Kitą.

Meilė ir mirtis yra esminiai žmogaus būties fenomenai. Nuo jų priklauso visa žmogiškoji egzistencija - kasdienis gyvenimas ir lemtingi, visą gyvenimą lemiantys sprendimai. Viena vertus, neįmanoma protu ar jausmais aprėpti mirties esmės, kita vertus, tik suvokęs mirties realumą ir neišvengiamumą žmogus pradeda gyventi visavertį gyvenimą. Asmeninis santykis su meile ir mirtimi atskleidžia žmogiškosios egzistencijos tragizmą ir pilnatvę, išryškėjančius per egzistencines patirtis - nerimą/baimę ir laisvę, vienatvę ir santykį/ryšį, ribą/pabaigą ir amžinybę. Šios patirtys yra glaudžiai susijusios, persipina ir kartu kuria žmogaus būties visumą, kurioje susitinka meilė ir mirtis.

Straipsnyje analizuojama vieno didžiausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje reformacijos centrų – Kėdainių evangelikų reformatų XVII a. 3-iajame dešimt. – XIX a. vid. mirties problematika, dėmesį koncentruojant į Jonušavos (Naujųjų Kėdainių) bažnyčią ir kapines. Istoriografijoje daugiausia tirta šios konfesijos elito laidosena, joje išsakyta įvairių kontroversiškų teiginių, kurių pagrįstumą irgi verta verifikuoti. Straipsnio tikslas – aptarti Kėdainių evangelikų reformatų laidojimo vietas – kapines ir kapinių bažnyčią Jonušavoje, laidojimų vietų statybą, infrastruktūros pokyčius, palaidojimų dinamiką. Tyrime naudojamos kelios metodologinės prieigos, naratyvinis ir statistinis, paleografijos, istorinės kartografijos ir epigrafikos metodai. Akcentuojama, kad Kėdainių tyrimo rezultatai neleidžia sutikti su istoriografijoje išsakytu teiginiu, kad evangelikai laidotuvių vietos nesureikšmindavo, o jų kapinės paprastai būdavo iškeliamos už miesto. Analizė atskleidė, kad bent jau Kėdainiuose Jonušavos kapinių atsiradimas buvo priverstinis veiksmas, padarytas praradus Šv. Jurgio bažnyčią. Vėliau dar vienos kapinės buvo įsteigtos ir pačiame miesto centre. Galima teigti, kad laidojimo vietos vis dėlto būdavo įamžinamos įvairiais laidojimo paminklais, kad ir kuklesniais, lyginant su katalikų ar liuteronų. Be to, daug lėmė asmenų socialinė padėtis ir giminaičių ekonominės galimybės. Didesniems apibendrinimams būtina atlikti kitų LDK evangelikų reformatų laidojimo vietų analizę.

Straipsnio tyrimo objektas – pasakojimai apie mirtį pranašaujančius sapnus partizanų ir jų artimųjų atsiminimuose. Šiam tyrimui pasirinkta istoriškai išskirtinė atsiminimų grupė, susijusi su XX amžiaus penktame–šeštame dešimtmetyje Lietuvoje vykusiu partizaniniu išsivadavimo judėjimu, tiksliau, su žmonėmis, kurie buvo aktyviai į jį įsitraukę – partizanais, ryšininkais, rėmėjais ir jų artimaisiais. Pasakojimus apie mirtį pranašaujančius sapnus siekiama suskirstyti į kelias pagrindines grupes pagal vaizdinius. Reikšmingais, pranašiškais laikomi sapnų vaizdiniai lyginami su jų atitikmenimis platesnėje sapnų, aiškinimo tradicijoje. Sapnai interpretuojami pateikėjų biografijų ir psichologinės būklės kontekste. Mirtį pranašaujantys sapnai analizuojami pasitelkus aprašomąjį, interpretacinį, komparatyvistinį metodus.

O.Milašiaus ir V. P. Bložės kūrybai būdinga poetinė judėjimo ir nejudamybės samprata. Konkretūs veiksmo vaizdiniai ir prasminis jų laukas straipsnyje nagrinėjami aktualizuojant teopoetinį ir mitopoetinį kūrybos akiratį, meditacinį ir simfoninį poemos kaip žanro charakterį. Išeities tašku dviems autoriams lyginti tampa O. Milašiaus studija „Ars Magna“, šio autoriaus parafrazės V. P. Bložės poezijoje, idėjinis-semantinis bei stilistinis poetų dialogiškumas. Lyginamasis judėjimo perspektyvos nagrinėjimas leidžia įsigilinti į O.Milašiui būdingą poetinį pokalbio ir apskritai ištarto žodžio simboliškumą, meilės ir judėjimo santykį, kūno ir gamtos pasaulio reikšmingumą žemiško judėjimo patirtyje ir jos pėdsakų turinčios amžinybės įsivaizdavime. Pasirinkta nagrinėjimo perspektyva atskleidžia savitas metaforiškas bei simbolines ėjimo, vaikščiojimo, tęsinio, rašymo ir namų ieškojimo – svarbiausių veiksmų dviejose V. P. Bložės poemose – sąsajas, simfoninį jų komponavimo pobūdį. Stabtelėjimas, meditacija naktyje ir mirtis V. P. Bložės kūryboje iškyla kaip individualios nejudamybės būsenos, atviros ir O. Milašiaus vaizdinijai bei stilistikai.

Straipsnyje analizuojama Jėzaus iš Nazareto mirties ir prisikėlimo savimonė: ką pats Dievo Sūnus manė apie savo mirtį ir prisikėlimą, kokią prasmę jis matė šiuose įvykiuose. Todėl biblinės teologijos kontekste nagrinėjant šiuos pamatinius krikščionybės įvykius, neatsižvelgiama į tai, kaip kiti (aplinkiniai, mokiniai, angelai, politiniai ar religiniai tuometinio istorinio konteksto Šventojo Rašto personažai) apibūdina Jėzų. Didelis dėmesys skiriamas istoriniam kultūriniam Biblijos įvykių, idėjų kontekstui, t. y. išryškinamas Šventojo Rašto teologijos Sitz im Leben. Šiandien Naujojo Testamento teologijoje yra visuotinai pripažinta, kad krikščionybė turėjo dvi pradžias: vieną – su istorinio Jėzaus iš Nazareto gyvenimu, kitą – su Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų įvykiu. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra krikščionybės tikėjimo pagrindas, velykinio slėpinio esmė.

The article deals with the testaments of Kaunas dwellers of the 17th and 18th centuries. It aims at finding out the view of testators towards life and death, God and faith, family and individual. Strict limitations of will formation, according to L. Karalius, restricted the opportunities for testators to perform deeper contemplations. On the other hand, according to the historian, at first sight the petrified outer form could not put in shade the individuality of a person even though restricted by legal regulations. World alienation and personal uncertainty in the presence of God is felt throughout the 17th c. The same emotions ruled individuals’ world view in the 18th c. The 18th c. testaments are full of sorrows and doubts; the image of clepsydra is very popular. The invocation to St. Mary and other saints was especially common, which conveys the significance of the St. Mary cult in Lithuania. God in wills is named as the redeemer, the saver and the creator, the one who can guarantee future for a dead person’s soul. The image of the body as a prison of the soul was very frequent. According to the historian M. Aleksandorwicz, the stoic bearing in the presence of death is especially characteristic to Lutherans. After taking care of the soul, testators turned to the body concerns. However, the body burial did not receive great attention as if claiming that body was only a temporary shelter for the soul. The graveyard place was chosen according to the following factors: respect for the parish, monastery order, saint, confraternity or family. Kaunas citizens usually wished to be buried in the St. Peter and Paul church’s graveyard or cellars. The most characteristic part of will disposition is “devoted legates”, dedicated to church. The donations to church in the second half of the 17th c. were more modest than in the 18th c. Catholics, contrary to Lutherans, gave the donations to the clergy setting certain requirements at the same time.[...].

Love stories thriving among teenagers and youth came to Lithuania through translations from the Russian language in the second half of the 20th century. Even though love stories underwent changes because of new ways of spread, they have survived through to the present day. This article analyses three kinds of love stories: manuscript, internet-written and internet-video stories. Manuscript stories existed as an esoteric girls’ literature; internet-written stories became available for readers of both genders, however, it is females who dominate as authors; and video stories are created and commented by young people of both genders. In this article, the dominating narrative patterns are singled out, the strategy of narration and the changes in writing practices are discussed, and the most typical features of style are highlighted. The in depth analysis of love stories’ inner structure reveals the actualization of the archetype of initiation and the role of death and love torment in the process of transformation.