Jėzaus mirties ir prisikėlimo savimonė: istorinis, kultūrinis ir teologinis kontekstas
| Author |
|---|
Ramonas, Arvydas |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2007 | 23(51) | 43 | 57 |
Straipsnyje analizuojama Jėzaus iš Nazareto mirties ir prisikėlimo savimonė: ką pats Dievo Sūnus manė apie savo mirtį ir prisikėlimą, kokią prasmę jis matė šiuose įvykiuose. Todėl biblinės teologijos kontekste nagrinėjant šiuos pamatinius krikščionybės įvykius, neatsižvelgiama į tai, kaip kiti (aplinkiniai, mokiniai, angelai, politiniai ar religiniai tuometinio istorinio konteksto Šventojo Rašto personažai) apibūdina Jėzų. Didelis dėmesys skiriamas istoriniam kultūriniam Biblijos įvykių, idėjų kontekstui, t. y. išryškinamas Šventojo Rašto teologijos Sitz im Leben. Šiandien Naujojo Testamento teologijoje yra visuotinai pripažinta, kad krikščionybė turėjo dvi pradžias: vieną – su istorinio Jėzaus iš Nazareto gyvenimu, kitą – su Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų įvykiu. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra krikščionybės tikėjimo pagrindas, velykinio slėpinio esmė.
Jesus from Nazareth valued his death as a possibility for one suffering and death to provide meaning for many. Jesus’ self-giving death is the peak of his whole ministry. This proves that death can be interpreted as a gift for others what is also witnessed by the Last Supper. Through Christ’s personality, his teaching and fate God proved his loyalty to the previously made promises. Christ did not try to teach the new Law, but proclaimed the approach of God’s Kingdom. Therefore, Christ’s news about God is that “today” salvation has come among us, today is Lord’s merciful year, today God’s kingdom has started functioning practicably in Christ. “The time is fulfilled, and the kingdom of God is at hand: repent ye, and believe the gospel!” (Mark 1:15). [...]