Kokia tikybos mokymo kryptis šiuolaikinėje visuomenėje, kaip religinis ugdymas galėtų praplėsti asmens ugdymo galimybes? Straipsnyje aptariami egzistencinio mąstymo bruožai, egzistencialistų S. Kierkegaardo, M. Heideggerio, G. Marcelio mintys apie būtį, Transcendenciją, žmogaus ryšį su Dievu. Pristatomi tyrimo duomenys apie egzistencinę jaunimo savivoką Lietuvoje. Rekomenduojamos tikybos mokymo gairės, grindžiamos egzistenciniu mąstymu, kurio požymiai — rūpestis gyvenimu, prieštaravimų įveika, prasmės ir laimės ieškojimas.

Žmogiškojo asmens kilnumo klausimas yra aktualus. Iki šiol į jį gilintasi, bet ne daug. Visuomet lieka uždavinys klasikinės filosofijos temas permąstyti šių dienų šviesoje. Tad ir žmogiškojo asmens bei baigtinės egzistencijos klausimas yra keliamas remiantis esminėmis Tomo Akviniečio įžvalgomis bei šiuolaikinių filosofų mintimis. Svarbu akcentuoti, kad tiek klasikinė filosofija (metafiziniu aspektu grindžianti asmens kilnumą ir baigtinės egzistencijos vertę), tiek fenomenologinė, personalistinė ar dialogo filosofija iš esmės gilinasi į problemą, kuri yra pats subjektas. Žmogiškąjį klausimą išsamiai tyrinėjo S. Kierkegaard, M. Buber, M. Heidegger, E. Stein, E. Levinas, ir kiti -kiekvienas iš jų savitu būdu. Asmens problemą analizuoja P. Ricoeur. B. Mondin, R. Lucas Lucas filosofinės antropologijos bei metafizikos kontekste mąsto apie esminius asmens aspektus. Neužmirštinas K. Wojtyl’os darbas Asmuo ir veiksmas, kuriame vyksta veiksmo, kuris atskleidžia asmenį, tyrimas arba asmens tyrimas per veiksmą, būdingas fenomenologinei pozicijai.

Straipsnio tikslas - remiantis žmonijos dvasinės minties raida ir šiuolaikinės filosofijos, teologijos bei Bažnyčios Mokymo aktualiais akcentais, atskleisti artimą kalbos, liudijimo ir patirties santykį; parodyti vis gilesnį ir sąmoningesnį asmens suvokimą, aptariant vidinę patirtį. Straipsnyje remiamasi šiandienos žmogui aktualiomis šv. Augustino, šv. Ignaco Lojolos įžvalgomis.

Straipsnio tikslas - gretinant du skirtingų Emanuelio Levino (Emmanuel Levinas') periodų kūrinius, nuosekliau supažindinti su žymaus šiuolaikinio religinio mąstytojo mintijimo perspektyva. Iš Lietuvos kilęs E. Levinas bandė išversti judaizmo ir Šventojo Rašto keliamą iššūkį į filosofinę kalbą, tad Įstatymo klausymasis ir mąstymas jo kūriniuose susipina, ypač ties kertinėmis žmogiškosiomis patirtimis: laiku, mirtimi, Kitu. Straipsnyje bandoma atskleisti radikaliai naują, krikščioniškai aktualų Levino iššūkį: laike slypi nuoroda į Kitą

Straipsnyje siekiama - gretinant du skirtingų periodų kūrinius, nuosekliau supažindinti saktytoją su žymaus šių laikų (ir religinio) mąstytojo Emanuelio Levino žvilgsnio perspektyva. Iš Lietuvos kilęs Levinas bandė išversti judaizmo ir Šventojo Rašto iššūkį į filosofinę kalbą, tad įstatymo klausymasis ir mąstymas jo kūriniuose persipina, ypač ties kertinėmis žmogiškosiomis patirtimis: laiku, mirtimi, Kitu. Bandoma išryškinti radikaliai naują, daugiau negu žmogišką, tad ir krikščioniškai aktualų Levino iššūkį: mirtis kaip nuoroda į Kitą.

Straipsnyje nagrinėjama skaistumo dorybė remiantis jos apibrėžimu Katalikų Bažnyčios katekizme. Pateikiami argumentai žodžio „lytis“ keitimui į jo sinonimą „gimtis“, išskleidžiamos „asmens“ ir „įasmeninimo“ sąvokos, aprašoma, kaip jos suprantamos krikščioniškoje tradicijoje, priešpriešinant šį supratimą paplitusiam „asmeniškumo“ kaip „privatumo“ suvokimui; apmąstoma žodžio „skaistus“ vartosenos ne moralinei savybei išreikšti lietuvių kalboje prasmė.

Straipsnyje nagrinėjama italų pedagogo L. Giussani ugdymo paradigma ir jos taikymo patirtis VšĮ „Sotas“ organizacijos veikloje. Atskleidžiama, kaip iš L. Giussani metodo perimti principai tapo šios organizacijos darbuotojų vertybinės laikysenos pagrindu ugdomajame darbe ir galimybe ugdytis patiems kaip specialistams. Toks veikimo būdas reikalauja pastangų ir kelia iššūkių, tačiau yra veiksmingas, orientuotas į žmogaus ugdymą ir įgalinimą.

The aim of this article is to reflect on the role of the feelings in the human person's integral growth. The phenomenology and the hermeneutics are here applied as the basic methods; the thoughts of the famous contemporary philosopher Paul Ricoeur (1913) are also used in oder to reveal interpersonal aspect of emotions (social, cultural, political spheres). The fundamental needs, such as possession, capacity and being recognized are reconstructed in the initial state ("before the sin"). The philosophical tradition is read in a new light, because Aquinas' and cartesian tractates valuated the emotions from one side. Ricoeur's reflection is corageous one because he speaks about the most fragile capacity of human being and elevates it to the level of intellect, non theoric but concrete. The feelings have important role of unifying and putting inward our experience.

The article treats of Gadamer's hermeneutical conception of cognition and one of the most interesting its prerequisites - its dialogical nature. It researches the particularity of the epistemological structure of hermeneutical understanding, analyses beginnings of the relation epistemology in Heidegger's philosophy. Hermeneutical conception of object that is being examined reveals ontological core of Gadamer's hermeneutics in the basis of which principle of dialogue emerges as the ontological premise of all hermeneutical epistemological notions. Implications of the ontology of person are being detected in Gadamer's hermeneutics.

Straipsnio tikslas – gilintis į vilties bei laisvės ryšį. Tinkamiausias metodas – hermeneutika, nes ji yra atvira laiko ženklams ir konkrečiam asmeniui, nuolat esančiam kelyje. Nes interpretavimas – tai laikysena kūrinio ne objekto atžvilgiu, Kūrėjo ne daikto akivaizdoje. Todėl prasmė nėra daiktiškai turima, ji veikiau yra nuolatinė nuoroda. Žymus šiuolaikinis mąstytojas Paulas Ricoeuras įvardija: „Viliuosi būti tiesoje“. Juk nuostaba yra galima, nes pasaulis yra Transcendencijos analogija, tuo tarpu viltis yra būtina, nes pasaulis yra visai kas kita negu Transcendencija. Ch. Péguy himnas vilčiai Portikas (1929) ištryško iš giliausios nevilties. Tarp dviejų didelių savo sesių – tikėjimo ir meilės – viltis yra mažoji, bet patraukianti visus. Tai viltis, nustebinanti ir Dievą. Viltis yra laukimas ir ištikimybė: laukimas to, kas mums nepavaldu; ištikimybė, nes pažadas jau slypi mūsų veiksmo ir minties gelmėje. Viltis leidžia priimti tai, kas nepriklauso vien nuo mūsų; ji atveria galutinės tikrovės kitokiškumui, kuris jau patiriamas mūsų konkrečioje kasdienybėje.