Antrą kartą iš 1944 m. Sovietų Rusijos okupuotos Lietuvos iškeldinti lietuviai ir antroji bei trečioji jų kartos, gimusios užsienyje, Šiaurės Amerikoje, baiminosi, kad lietuvių kalba ir kultūra, valdant Rusijai (1944–1991 m.), išnyks, todėl lietuvių kalbos ir kultūros išlaikymas išeivijoje buvo prioritetas. Be to, diasporos socialinė veikla ir bendruomenė suteikė priklausymo kažkam didesniam už pagrindinę Amerikos kultūrą jausmą ir stabdė natūralų kultūrinės asimiliacijos procesą. Per kolektyvinę kultūrinę atmintį JAV ir Kanadoje lietuviškos vertybės buvo perduodamos iš kartos į kartą. Per pastaruosius 20 metų nemažai Amerikos lietuvių moterų paskelbė savo šeimų atsiminimus apie tai, kaip išgyveno karą ir tremtį bei susikūrė naują gyvenimą Šiaurės Amerikoje. Dauguma šių memuarų išleisti savarankiškai. Šiame straipsnyje, remiantis gyvenimo rašymo, autobiografijos ir paveldo studijų teorine perspektyva, analizuojami penkių lietuvių diasporos rašytojų moterų savarankiškai išleisti istoriniai memuarai: Nidos Dauknys „Pabėgimas iš Stalino gniaužtų“ (2022), Rasos Gustaitis „Skrydis: aviatoriaus dukters praradimų ir atradimų memuarai“ (2021), Hypatijos Yčas „Pavasaris Lietuvoje: jaunystės prisiminimai 1920–1940“ (2000), Aleksandros Kašubos „Pakeliui į Ameriką“ (2012) ir iškarpų knygelė, kurią Janė Motivans surinko močiutės 95-ojo gimtadienio proga ir kuri yra spirale įrišti fotokopijuoti prisiminimai, išleisti ribotu tiražu šeimai ir draugams. Šiame straipsnyje teigiama, kad kiekviena rašytoja siekia atkurti suskaldytą šeimos naratyvą, struktūruodama jį pagal archetipinį Josepho Campbello herojaus mitą. Šiuose memuaruose taip pat apmąstomi dėl emigracijos prarastos kultūros ir tradicijos aspektai. Identifikuojant šeimos ir kultūros traumos naratyvus, kalbama apie tai, kaip neatpažinta kolektyvinė trauma veikia visuomenę, šeimas, individus ir kaip memuarų rašymas bei dalijimasis jais gali pasitarnauti kaip gydymo ir potrauminio augimo priemonė.

Straipsnis skirtas Amerikos lietuvių kultūrinio atsparumo ir transnacionalinių ryšių sklaidai kintančių geopolitinių aplinkybių fone parodyti. Beveik 600 tūkstančių JAV gyvenančių Amerikos lietuvių yra reikšminga platesnės lietuvių diasporos dalis. Priešingai asimiliacijos naratyvui, dažnai siejamam su JAV „lydymosi katilu“, lietuviai Amerikoje išlaikė savitą ir atsparią kultūrinę tapatybę, nors didžioji dauguma (94 %) gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Autorės siekė ištirti individualias ir kolektyvines Amerikos lietuvių perspektyvas dvigubos tautinės tapatybės, šeimos istorijos, tradicinių papročių ir geopolitinių įvykių temomis. Pripažindamos patirčių, susiformavusių per kelias migracijos bangas, įvairovę, tyrėjos atrinko penkiolika emigracijos bangų ir amžiaus grupių Amerikos lietuvių, palaikančių stiprius šeiminius ryšius su Jungtinių Amerikos Valstijų Vidurio Vakarų regionu, ir 2022–2023 m. atliko pusiau struktūruotus interviu. Straipsnyje palyginami ir sugretinami tyrimo dalyvių požiūriai į įvairias emigracijos bangas ir kartas. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad, nepaisydami laiko tėkmės, Amerikos lietuviai puoselėja ir išreiškia savo savitą kultūrinę tapatybę, pasididžiavimą ir ryšį su Lietuva. Mokslininkams, kurie tyrinėja kintančią šiuolaikinės lietuvių diasporos mozaiką, ši studija gali būti vertinga dėl tyrimo dalyvių ir autorių įžvalgų apie kultūros išsaugojimo ir adaptacijos diasporos bendruomenėse įvairiapusiškumą.

1951 m. JAV įsikūrusioje Lietuvių studentų sąjungoje (LSS) greitai išsiskyrė dvi tarpusavyje konkuruojančios studentų grupės: ateitininkai ir vadinamieji nepriklausomieji. Nepriklausomų studentų grupė susikūrė kaip atsvara gerai organizuotiems ateitininkams ir savo gretose bandė suburti įvairių pažiūrų, skirtingų ideologinių organizacijų demokratinio-liberaliojo sparno akademinį jaunimą. Jų skelbtos tolerancijos, nepriklausomos minties, humanizmo, liberaliojo sparno lietuvių jaunimo organizacijų bendradarbiavimo idėjos sulaukė jaunimo palaikymo; nepriklausomų studentų grupės kūrėsi įvairiuose universitetiniuose miestuose. Nepriklausomieji kurį laiką neturėjo formalios organizacijos, 1953 m. pasivadino Nepriklausomų studentų sąjūdžiu (NSS), o 1954 m. buvo įkurta visas nepriklausomųjų grupes vienijanti organizacija – „Lietuvių studentų santara“. Straipsnyje, remiantis publikuotais ir archyviniais šaltiniais, analizuojami Nepriklausomų studentų sąjūdžio genezės, narystės, veiklos klausimai. Didelis dėmesys skiriamas nepriklausomų studentų persiorganizavimui 1954 m. – „Lietuvių studentų santaros“ įkūrimui ir naujos organizacijos santykiams su Akademiniu skautų sąjūdžiu

Straipsnyje nagrinėjama Pirčiupių memorialo – pirmojo Lietuvos SSR įsteigto memorialo „hitlerinio teroro aukoms“ atminti – raida ir Pirčiupių kaimo sunaikinimo istorijos vaidmuo sovietinėje ir nepriklausomos Lietuvos atminimo kultūrose. Sovietmečiu naudojan tis šia istorija siekta pagrįsti esminį ideologinį teiginį, jog nacių represijų, teroro ir masinių žudynių taikinys buvo visa „tarybų“ Lietuvos visuomenė, sykiu diegtas ambivalentiškas Pir čiupių kaip taikaus lietuvių valstiečių kaimo, sunaikinto hitlerininkų, ir aktyvaus „partizanų kaimo“ vaizdinys. Atgimimo laikotarpiu Pirčiupių memorialo akcentas ir vienas iš Lietuvos SSR kultūros kanono simbolių – Motinos skulptūra – nebuvo pašalinta, tačiau pati Pirčiupių sunaikinimo istorija, dėl kontrreakcijos į intensyvią Pirčiupių istorijos panaudą sovietmečiu ir šiuo laikotarpiu sukurtas reikšmines asociacijas, kitų Lietuvos atminimo politikos prioritetų bei socioekonominių aplinkybių tapo antraeile atminimo vieta bei ilgainiui palankia terpe trečiosioms šalims plėtoti savąjį istorijos naratyvą.

The origins of the Lithuanian press as an especially important means of communication among the members of the Lithuanian diaspora date back to the 19th century. Historical events related to Lithuania’s political situation, i.e., occupations and the establishment and consolidation of the country’s independence, played a significant role in the formation and development of the Lithuanian press in a foreign language. The first attempts to familiarize Americans with the situation of Lithuania and its people in the Russian Empire, and therefore to shape public opinion in order to contribute to the homeland’s national revival and liberation movement, took place in the early 20th century. The political events of the mid-20th century encouraged Lithuanian immigrants to rally their support for the restoration of the independence of the state. The English-language cultural press, most of which was published in the USA, constitute the majority of the second half of the 20th century Lithuanian diaspora press body. These include the publications by the publishing houses, Manyland Books and Lithuanian Library Press, and a quarterly journal, Lituanus. The initiatives by the Lithuanian Research and Studies Center, Lithuanian Encyclopedia and other publishers are also worth of mentioning. National identity based on the state, community and its members, and common values and traditions, was the unifying feature of the English-language Lithuanian cultural press. The historical narrative, as one of the most important and decisive representations of national identity, stood out in all publications. This article examines how different publishers, using genre diversity of texts and a broad spectrum of historic topics, were able to create an identity construct of the individual and the country. The article also looks into the general features of content dissemination in the USA, Western Europe and Australia.

The article briefly introduces US American politician, politician, lawyer Antanas Olis (1898-1958) and publishes two of his speeches to American Lithuanians: May 21st, 1949 speech at the inaugural congress of the American Lithuanian National Union (ALTS), and the last speech by Antanas Olis, broadcast on “Margutis” radio in the occasion of February 16th in 1958. Olis’s words are distinguished by tolerance, liberalism, and the promotion of the fundamental principles of freedom. Some of the problems raised by Olis nearly seventy years ago are still relevant today: how to stay a Lithuanian in a foreign land and not dissolve into a sea of strangers, how to entice young people to Lithuanian community activities, how to communicate between generations and interests, how to find balance between being a Lithuanian and a citizen of another country.

When the Soviet Union occupied Lithuania in June 1940, the latter’s independent armed forces, created in the course of more than twenty years, were liquidated without having been given the opportunity to fulfill their duty. On the other hand, the chaos caused by World War Two rightly allowed the expectation that after this conflict had ended it would be possible again to raise the question of independent Lithuanian statehood. Those Lithuanian military leaders and political activists who had escaped to the West envisaged various scenarios of taking advantage of the existing situation. One of them was the re-creation of the Lithuanian army or of separate national units. A situation favorable to the entertaining of such ideas had arisen in the United States of America.

The article is dedicated to Antanas Olis (1898–1958), a Lithuanian American public and political figure, lawyer. It analyses the key moments of his life and activities, his influence in the political, public and cultural life of the émigré community. The article investigates the activities of Antanas Olis after Lithuania’s occupation by the Soviets when he actively joined political activities and made a special contribution in organising and participating in various political campaigns which sought to bring up the issue of Lithuania among Americans. Through his ties with Americans and his work in the national Republican Party group, Olis won his way to the broader horizons of the US politics in the attempt to draw attention to the case of the freedom of Lithuania.

This paper analyzes the collision of political views inside the U.S. Lithuanian diaspora community with respect to the Detroit Lithuanian Radio (DLR) program. Attention is focused on the interaction between this radio program and Soviet Lithuania as well as on the interaction between U.S. government institutions and the Lithuanian-American community. DLR is a good example of ties between a Communist organization working in the U.S. and Lithuania under Soviet rule in the context of the Cold War. Being pro-Communist DLR was under pressure from the U.S. federal government. Feeling this pressure the U.S. radio station which broadcast the DLR program chose to refuse broadcasting left- wing programs as well as programs of national minorities in general. The Lithuanian-American community, being mostly made up of displaced persons (DP) from Europe who had fled their occupied homeland, saw a pro-Communist radio program as an insult to their views and feelings and as an attempt to legitimize the Soviet occupation. So they established a radio program with a different political orientation – a Lithuanian-American Community Voice Radio Club program that urged the closure of DLR. A rivalry arose. Members of the Lithuanian community endeavored to convene a public court, but no representatives from the DLR showed up for the proceedings. But the opposing Lithuanian-American Community Voice Radio Club program got strong and the pressure on the DLR was very heavy, so the latter had to abandon broadcasting and several years later even close the organization supporting them.

Today Lithuanians are a diaspora people dispersed throughout the world. Among them, some are important to world cultural history; this article is about two of them. They were World War II refugees and currently are perhaps the most famous Lithuanian artists alive: Jonas Mekas (b. 1922) and Aleksandra Kasuba (Kašuba, Kašubienė; b. 1923). Their fates, like those of many postwar emigrants, were affected by the trauma of war and the problem of being a refugee, a “displaced person”. But in contrast to some other Lithuanian artists to whom such an existence in exile meant being creatively unproductive, Jonas Mekas and Aleksandra Kasuba found an environment conducive to their creativity in both the European DP camps and in the United States to which they emigrated. Both were able to participate in the international world of art and to leave their mark on 20th century art history. Jonas Mekas and Aleksandra Kasuba belong to the same generation of Lithuanian emigrants. Forced to leave their homeland early in their lives and not yet having had time in Lithuania to fully acquire and indentify with the national artistic canon, they created unique works in the West– creations born of artistic curiosity, a spirit of protest against the world’s imperfection, and the need to find a way of living in it. It is the purpose of this paper to explore both how war and the postwar condition influenced the lives of these young and gifted creators as well as what factors might have been responsible for the high quality of their artistic achievements. These factors are perhaps not so much the external conditions they faced as those internal, psychosocial constraints for an artist’s success that lie in his or her nature and individual qualities. [...]