Many phenomena in language are expressed by phrases with the noun water because water, as a known element of the world, participates in the comprehension of the reality and the representation of abstract entities. This study presents a facet of the conceptual structure of the noun ‘water’ in its notion as an ‘element.’ A correlation with deep cognitive knowledge of a natural phenomenon is demonstrated and represented by the noun ‘water’, and symbolic values are ascribed to ‘water’ in I. Bunin’s prose in the context of metaphorical constructions with the word water and its substitutes. This study also highlights the notion that the conceptual framework of water knowledge, existing as the impression of archetypal representations and a mythological model of the world, becomes the basis for the formation of the symbolic meanings of the noun ‘water’ in language, as well as an existent form of abstract ideas (comprehended in I. Bunin’s prose by means of aquatic images) such as life and death, mythical chaos, combined dualities of the cradle and grave, and others. Moreover, the formation process of the symbolic values of the noun ‘water’ (Chaos, Life and Death, Eternity, Path, Memory, Prima Materia, Life-giving Bosom, etc.), which appear in the writer’s texts as meaningful fragments of lexeme semantics, are determined by deep structures of knowledge as presented in the system of language itself. The deep-semantic roles, or more precisely: semantic actants, whose position can be taken by the noun ‘water’ and its analogues in the structure of the sentence, act as a form of deep (pre-lingual) knowledge representation, associated with the natural phenomenon nomination. Thus, it is stated that semantic roles of AGENT, SOURCE, INSTRUMENT, etc., determine the symbolic meanings that have found their objectivity in the noun ‘water’ in the prose of I. Bunin. Formalization of the deep (prelingual) knowledge of water phenomenon, which is hidden in the linguistic form and determines the semantics of the noun ‘water’, allows us reconstructing the very process of generating symbolic water values in the writings of I. Bunin, revealed on the basis of the distribution of this lexeme.

The article describes the specificity of the term ‘concept’ as used in studies of artistic speech and other aspects of the literary works by I. Bunin. The author of the article presents the analysis of the artistic concepts of ‘old’ and ‘antiquity’ related in the stories of the writer to the topic of memory. The article deals with the basic and peripheral meaning of the concepts, their visual form and the associative field generated particularly by biblical and literary reminiscences. It is revealed that the concepts of ‘old’ and ‘antiquity’ in the stories of I. Bunin represent the verbalization of ideas about the history, about the patterns of development of life which belong to the heroes (subjects of speech) and, ultimately, to the author. The stories “The Sacred Mountains” (Svyatyie Gory), “The Legend” (Legenda) and the essays from the book “Bird’s Shadow” (Tenj ptitsy) are analyzed. The article revises the traditional interpretation of the short story “Antonov Apples” (Antonovskiye Yabloki).

Straipsnyje analizuojami anglų kalbos frazeologiniai junginiai su komponentu „galva“. Frazeologiniai junginiai suskirstyti į kelias tematines grupes. Kadangi „galvos“ kaip žmogaus dvasinio centro suvokimas angliškoje kultūroje varijuoja, frazeologizmai su komponentu „galva“ gali turėti teigiamą arba neigiamą konotaciją.

In describing emotional statės, it is an essential leature to ascribe to all the languages concrete features of subjects and objects. By the way of language means, both the emotional impression and body reaction are reveaied, which are aroused by some definite relationship between the emotional state and person. The relationship between the two domains - concrete (source) domain and abstract (target) domain makes the essence of conceptual metaphor. The aim of the present paper is to explicate such word combinations as said with sadness, remembered with grief, described with nostalgia, met withjoy. After investigating the corpus, the conclusion is drawn that such cases of conceptualisation of emotional states may be treated as realisation of the conceptual metaphor EMOTIONAL STATE is PERSON.

In the modern globalized world, the issue of ensuring the economic security in countries and sectors as the primary task of protection the national interests from different kinds of threats is particularly relevant. The aim of the research is to develop tools for ensuring the economic security of agrarian sector. The object is the agrarian sector of Ukraine. The period under review is 2012–2017 years. The basis of the study is the data of the State Statistics Service of Ukraine. To evaluation the economic security indexes are used: gross domestic product; labor productivity in the agricultural sector. The ensuring the economic security of the agrarian sector requires the creation of such mechanisms and instruments, which will assure an active investment and innovations activities, growth of production of competitive products, cost-effective operation of enterprises. The research offers a mechanism to ensure the economic security of the agricultural sector, which consists of the following units: information and analytical unit; regulatory influence unit; unit of counteraction to threats and control unit. Also, the relationship between these units in the structure of factors influencing the development of the agricultural sector has been established.

Vokiečių sociologas R. Darrendorf’as tikėjo, kad konfliktas yra kūrybinė socialinio gyvenimo pradžia ir visuomenės laisvės šaltinis. Prieštaravimai ir konfliktai yra progresyvūs veiksniai, vedantys visuomenę į priekį, jų negalima išnaikinti, bet jie gali būti racionalizuoti. Mokslininkas, tyrinėdamas konfliktus, pasiūlė būdą juos reguliuoti, suskirstant pastaruosius į etapus. Vienas iš šių etapų yra visų konflikto dalyvių susitarimas laikytis „žaidimo taisyklių”, kurios suprantamos kaip konstitucija, įstatai, susitarimai ir kt. Visos „žaidimo taisyklės” yra susijusios su būdais, kuriais planuojama išspręsti prieštaravimus, o pramoninės sociologijos požiūriu, tai apima: derybas, mediaciją, arbitražą ir privalomą arbitražą. Jei iš pradžių Rusijos įstatymų leidėjas numatė taikyti mediacijos procedūrą tik civiliniuose, arbitražo ir šeimos ginčuose, šiandien vis labiau akivaizdu, kad mediacijos institutas gali būti taikomas daug plačiau. Panašu, kad mediacija bus gana veiksminga priemonė sprendžiant konfliktus, kylančius laisvės atėmimo vietose. Uždara aplinka, kurioje yra šimtai žmonių, turinčių skirtingą išsilavinimą, gyvenimo istoriją, patirtį ir toleranciją – kaip visų kylančių prieštaravimų ir konfliktų katalizatorius. Tokioje visuomenėje pakanka vieno žodžio, kuris nuvestų į kovą, riaušes, naujų nusikaltimų padarymą ir recidyvą. Šiuo metu įvairūs bausmių vykdymo sistemos tyrėjai ir darbuotojai bando įvesti mediaciją pataisos įstaigų veikloje. Norint, kad pastarasis darbas įgytų teisinį ir sisteminį pobūdį, būtina parengti teorinę ir teisinę penitencinės mediacijos koncepcijos sampratą. Šios koncepcijos variantą autoriai pateikia šiame darbe. Straipsnyje siūloma penitencinės mediacijos samprata ir jos klasifikavimas, atsižvelgiant į konflikto subjektus. Nustatomi penitencinės mediacijos tikslai, uždaviniai ir principai. Tiesioginiai tikslai yra konfliktų sprendimas ir konfliktų lygio sumažinimas pataisos įstaigose. Ilgalaikiai tikslai yra nusižengimuų ir nusikaltimų prevencija pataisos įstaigose ir nuteistųjų nusikalstamumo prevencija atlikus bausmę. Į penitencinės mediacijos principus įeina teisėtumas, konfidencialumas, neutralumas, procedūros savanoriškumas, saugumas, mediatoriaus kompetencija ir dėmesys bausmės tikslams pasiekti. Straipsnyje atskleidžiamos penitencinės mediacijos funkcijos, objektai ir subjektai. Funkcijos apima: analitinę, taikinamąją, mokomąją, prevencinę ir metodinę. Penitencinės mediacijos objektas yra socialiniai santykiai, kylantys konfliktinėse situacijose tarp subjektų, dalyvaujančių laisvės atėmimo bausmės vykdymo ir atlikimo procese. Penitencinės mediacijos subjektai yra asmenys, nuteisti laisvės atėmimo bausme, įsitraukę į konfliktą, profesionalus mediatorius (neutrali šalis), įstaigos psichologai, įstaigos administracijos darbuotojai, personalas, užtikrinantis procedūros saugumą.

Autoriai straipsnyje pateikia šiuolaikinius gerovės valstybės sampratos problematikos klausimus, kartu bandydami paanalizuoti dažniau pasitaikančius gerovės valstybių matavimų būdus. Straipsnis skiriamas jau kiek pasiruošusiems ir susipažinusiems su gerovės valstybę tyrinėjančia literatūra skaitytojams bei tiems specialistams, kurie nori drąsiu ir inovatyviu žvilgsniu pažvelgti į gerovės valstybės tyrinėjimo problematiką.

Straipsnyje aptariami du alternatyvūs žmogiškosios būtybės buvimo būdai: dalyvavimas proto sąvokoje ir dalyvavimas pasaulio įvykyje. Teigiama, kad tradicinė Vakarų filosofija nuo Parmenido ir Platono iki R. Descarteso, I. Kanto ir G. Hegelio gali būti apibūdinama kaip dalyvavimas proto sąvokoje. Šiai tradicijai būdingas siekis pasaulio daiktus pajungti proto sąvokai ir pagal jos projektą perdaryti, keisti pasaulį. Tai nulėmė ekologinę katastrofą. Šią katastrofą galima įveikti tik pakeitus paradigmą ir perėjus prie dalyvavimo pasaulio įvykyje paradigmos. Remiamasi A. Badiou įvykio samprata, kuri priešinama Descarteso įvykio sampratai. Rodoma B. Spinozos monistinės filosofijos svarba mūsų epochai, kurią ištiko ekologinė katastrofa. Šiai filosofijai nebūdingas karas tarp daiktų ir minčių, nes ir mintys, ir daiktai yra tą patį Dievą arba Gamtą išreiškiantys atributai, kurie nekonfliktuoja vienas su kitu.

This article asks the questions: what are the points of semblance between arts and philosophy? How is it possible to reflect them as one moment of creative event? For answering this question first of all, it discusses the clash between the logic and creativity in meeting of philosophy and arts and secondly – the clash between the word and the image, invented by the artist René Magritte and the philosopher Michel Foucault. It returns to the classical disagreement of Nietzsche with Socrates about the dominance of logic over creativity and asks the question: what side is taken by Gilles Deleuze (1925–1995) and Félix Guattari (1930–1992) in this discussion. It seems they reconcile logic with creativity, saying that art is no correlative, no supplement to scientific understanding, that the three great forms of thought – art, science, and philosophy, – are three independent routes, each specific and each as direct as the others. On the other hand, interpreting Kant Deleuze notices the discord between imagination-understanding and reason and following the insights of Antonin Artaud he discerns the new type of a thought as a possible territory-in-between for word and image.