Media have enormous power in our contemporary life, politically, socially and culturally; and understanding of the world is basically shaped by the media. The media has an important role in literature representation, as well. Authors’ personalities and their literary works are mediatized trough different media such as movies, video files, videogames, animations and cartoons; the facts about author’s life are open to variable interpretations in newspapers and magazines. Therefore knowledge about media literacy is important for qualitative understanding of classical literature and author’s personalities represented in the media. The aim of this study is examining different representations of classical literature and authors’ personalities in media.

Straipsnyje pristatomos traumos atminties tyrimo literatūroje teorinės prielaidos, atveriančios naują klasikos perskaitymo galimybę. Remiantis psichoanalitiniais teoriniais konceptais literatūra analizuojama kaip vieta, kur buvusi trauminė patirtis gali būti iškelta į sąmonės šviesą. Literatūros kūrinys tampa tuo komunikaciniu kanalu, kuriuo subjektyvi traumuojančio įvykio atmintis perduodama bendruomenei, skaitytojų ratui, kultūros, visuomenės nariams. Ji įtvirtina kolektyvinės atminties kultūrines reprezentacijas, kurios iš dalies nusako ir dabartines mūsų atminties apie save galimybes. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės apsakymui „Spauda leista“ ir Jono Biliūno apysakai „Liūdna pasaka“ bendra tai, kad čia atsigręžiama į tautos praeitį, pasirodančią kaip atskiro žmogaus gyvenimo istorija. Šiuos kūrinius lyginti ir tyrinėti kaip istorinės traumos atminties vietą skatina ir dar vienas juos siejantis aspektas – dėmesį istoriniams įvykiams išprovokuoja bepročiai. Bitės ir Biliūno atsakomybė pasakoti turėjo ir viešai nedeklaruotą dingstį – skaudžią asmeninę patirtį, kurios veržimasis į sąmonę buvo ne mažiau stiprus impulsas rašyti. Pasakojant kitų istorijas jų išgyvenimai tapo platesnio – bendruomeninės patirties – konteksto dalimi.

Šiame straipsnyje apžvelgiama lietuvių ir Vidurio Europos XX amžiaus literatūros situacija: ieškoma ne tinkamų lyginimo kriterijų ir teorinių bei metodologinių nuostatų, bet galimybės lyginimo situaciją matyti sistemiškai, iš platesnės perspektyvos, sumodeliuoti tinkamas teorines nuostatas keliems skirtingiems tos pačios sistemos dariniams, to paties geopolitinio regiono literatūroms lyginti. Straipsnyje svarstomi lyginamojo literatūros mokslo, arba komparatyvistikos, klausimai, aptariamos artimiausio Lietuvai geopolitinio regiono lyginimo galimybės ir prielaidos, turimi teoriniai instrumentai. Teoriniu atskaitos tašku pasirenkami Jurijaus Lotmano semiosferos, kultūros tipologijos probleminiai svarstymai, iš kurių dominuojančiu atskaitos tašku tampa semiotinė „ribos“ samprata.

Straipsnyje aptariamos dviejų literatūros kritikų – Adomo Jakšto-Dambrausko (1860–1938) ir Kosto Korsako-Radžvilo (1909–1986) metodologinės nuostatos. Atstovaudami priešingoms ideologinėms stovykloms – dešiniajam konservatyvumui ir kairuoliškam progresyvumui – abu jie, vertindami literatūros reiškinius, demonstruoja metodologinį nuoseklumą. Jakšto deklaruojamus objektyvius grožio kriterijus Radžvilas interpretavo kaip stambiosios lietuvių ūkininkijos, dar nepatyrusios istorinės krizės, ideologiją. Pats jis Lietuvos ateitį siejo su kylančia darbininkija. Nepaisant ideologinių nesutarimų, Jakšto ir Radžvilo kritika priklauso tai pačiai metodologinei epistemai, grindžiamai tikėjimu objektyviomis literatūros reikšmėmis ir socialiniu literatūros veiksmingumu. Nors daugelis abiejų kritikų sprendimų liudija praėjusį laiką, metodologinio monizmo pamokos tebėra aktualios.

Straipsnyje aprašomo tyrimo tikslas – įvertinti tokių rašytinio teksto tobulinimo būdų (strategijų) kaip pasitikrinimo pagal atmintinę, kolegiško studentų ar dėstytojo taisymo vaidmenį, ugdant Irano studentų anglų kalbos rašymo gebėjimus. Tyrime dalyvavo 72 studentai, kurie laikė rašytinės anglų kalbos mokėjimo lygio nustatymo testus, po kurių buvo suskirstyti į tris – kontrolinę ir dvi eksperimentines – grupes. Eksperimentinėse grupėse 16–os užsiėmimų metu buvo taikomos skirtingos taisymo strategijos. Baigiamojo testo rezultatai buvo apdoroti, remiantis ANOVA programa. Rezultatai parodė, kad trys grupės pasiekė skirtingą rašymo gebėjimų lygį. Be baigiamojo testo, buvo įvertinti ir ketvirto, aštunto bei penkiolikto užsiėmimo rašto darbai. Grupė, kurioje savo darbus tikrino patys studentai, dirbo sėkmingiau, negu grupė, kurioje darbus tikrino mokytojas. O grupė, kurioje studentai taisė vieni kitų darbus, nebuvo ženkliai sėkmingesnė. Tyrimas taip pat parodė, kad siekiant mažinti dažniausiai pasitaikančių klaidų skaičių, visos trys strategijos taikytinos kompleksiškai.

Straipsnio tyrimo objektas - lietuvių ir anglų kalbų sangrąžos vartojimo ypatumų palyginimas. Tyrime remiamės 6718 sangrąžinių konstrukcijų pavyzdžiais, surinktais J. Avyžiaus romane „Sodybų tuštėjimo metas“, ir šių veiksmažodžių angliškais atitikmenimis Olgos Shartse vertime. Darbe siekėme ištirti, ar sutampa šių modelių raiška lietuvių ir anglų kalbose, t.y. norėjome palyginti, kokiomis priemonėmis lietuvių ir anglų kalbose reiškiama sangrąžos reikšmė; apibūdinti kokias dar reikšmes galima išreikšti sangrąžiniais veiksmažodžiais abiejose kalbose ir nustatyti, kas lemia refleksyvizacijos proceso ypatumus ir skirtumus šiose kalbose. Tyrimas atliktas deskriptyviniu metodu, o jo rezultatai parodė, kad tiek lietuvių, tiek anglų kalbose sangrąžos dalelytė dažniausiai atlieka savo tiesioginę funkciją, t.y. žymi semantinį refleksyvumą. Taip pat nustatėme, kad abiejose kalbose sangrąžinės konstrukcijos gali būti vartojamos ir kitoms reikšmėms išreikšti, tačiau lietuvių kalboje visuose modeliuose markiruotos konstrukcijos vartojamos dažniau negu anglų kalboje. Tyrimo rezultatai leidžia mums teigti, kad lietuvių kalboje galimas platesnis sangrąžinių konstrukcijų pritaikymas, t.y. jos gali išreikšti daugiau semantinių modelių. Apibendrindami galėtume teigti, kad sangrąžos vartojimo lietuvių ir anglų kalbose skirtybes lemia šių kalbų morfologinių struktūrų ypatumai.

Straipsnio objektas – prieštaringai vertinamo prancūzų rašytojo Alfredo Jarry (1873–1907) pjesė Karalius Ūbas (Ubu Roi), kurioje veiksmas vyksta Lenkijoje ir Lietuvoje, o vienas iš veikėjų – lokys. Visų pirma kyla klausimų, kodėl veiksmo fonui pasirinkta mūsų šalis ir ką reiškia Lietuvos ir lokio sugretinimas. Į tai bandome atsakyti, atkurdami kūrinio genezę ir atlikdami jo analizę. Tyrimui pasitelkiame kai kuriuos struktūrinės analizės principus ir komparatyvinės imagologijos nuostatas. Mums svarbu atskleisti Jarry kuriamo Lietuvos įvaizdžio „logiką ir tiesą“ (Jean-Marc Moura).

Straipsnyje nagrinėjama socialinių ir kultūrinių pokyčių įtaka lietuvių kalbai, jos leksikai. Pastebima, kad lietuvių kultūra ir pamatinės vertybės menkinamos. Apskritai kinta lietuvių tautos vertybių sistema. Prie šių reiškinių taikosi lietuvių kalba, ypač jos leksika. Atskleidžiamos kultūros, ypač etninės, tradicinių vertybių transformacijos apraiškos lietuvių kalboje. Ryškėja, kad žeidžiamas lietuvių kultūros ir lietuvių kalbos savitumas. Analizuojamas visuomenės ir jos vartojamos lietuvių kalbos ryšys, t. y. kokia visuomenė, tokia ir jos kalba. Aptariama anglų kalbos, kaip vieno iš svarbiausių globalizacijos veiksnių, sustiprėjusi įtaka lietuvių kalbai, jos leksikai, ypač skolinių ryškiausios vartojimo tendencijoms. Nagrinėjami ryškesni tarptautinių žodžių ir apskritai skolinių vartojimo polinkiai lietuvių kalboje. Skoliniams suteikiama ir naujų reikšmių, paremtų atitinkamų anglų kalbos žodžių reikšmėmis. Ir savų lietuviškų žodžių vartoseną veikia anglų kalba. Anglų kalbos modeliai perkeliami į lietuvių kalbą, formuojasi kalbų mišinys. Vartojama leksika vertinama lietuvių kalbos normų ir etniniu požiūriu.

Straipsnyje akcentuojama būtinybė įdiegti testų metodikas, siekiant nustatyti rusų filologijos bakalaurų profesinio pasiruošimo kokybę. Remiantis mokymo turiniu gali būti rengiama moksliškai pagrįsta aprobuota ir standartizuota testų sistema. Jos taikymas vietoj tradicinių egzaminų bilietų leistų objektyviau nustatyti realias rusų filologijos bakalaurų žinias, patikimiau įvertinti būsimojo absolvento išsilavinimo kokybę ir tuo remiantis įtakoti mokymosi proceso efektyvumą.