Organizmo prisitaikymo specifiškumas priklauso nuo atliekamo darbo trukmės, intensyvumo, raumenų kiekio, jų darbo režimo, ilgio ir kitų veiksnių. Kadangi greitumo pratimai atliekami konkrečiomis ir besikeičiančiomis judesių atlikimo sąlygomis, todėl sėkmingas judesio atlikimas vienomis sąlygomis dar negarantuoja sėkmės kitomis. Tyrimo tikslas – nustatyti didelio meistriškumo sportininkų, adaptuotų prie skirtingų fizinių krūvių, bėgimo greičio rezultatų kaitą. Iškelta hipotezė, kad didelio meistriškumo sportininkų, adaptuotų prie skirtingų fizinių krūvių, organizmo reakcija skiriasi ir bėgimo rezultato kaita priklauso nuo darbo specifiškumo. Buvo tirti didelio meistriškumo Lietuvos nacionalinės rinktinės lengvaatlečiai vyrai. Tiriamųjų sportinis stažas 7–8 m, amžius 21–24 m. Jie buvo suskirstyti į tris grupes: pirma grupė – greitumo (n = 9) (60 m ir 400 m bėgikai; ūgis 179,89 ± 7,34 cm, svoris 74,00 ± 5,44 kg), antra grupė – jėgos (n = 9) (ieties, disko metikai; ūgis 186,00 ± 5,87 cm, svoris 87,34 ± 9,54 kg) ir trečia grupė – ištvermės (n = 9) (vidutinių ir ilgųjų nuotolių bėgikai; ūgis 182,34 ± 7,02 cm, svoris 69,00 ± 2,77 kg). Šios grupės buvo suformuotos pagal fizinio krūvio specifiškumą: per pratybas greitumo grupės sportininkams 80 % buvo lavinamas greitumas; jėgos grupės – 80 % lavinama jėga; ištvermės grupės – 80 % lavinama ištvermė. Lengvaatlečių greitumui įvertinti, priklausomai nuo tiriamųjų grupės, buvo parinkti tokie kontroliniai pratimai: 10 m bėgimas iš vietos, 10 m bėgimas įsigreitėjus iš 10 m ir 10 m bėgimas įsigreitėjus iš 20 m. Tyrimo metu gauti rezultatai parodė, kad sportininkų, adaptuotų prie skirtingų fizinių krūvių, rodikliai skyrėsi: geriausiai 10 miš starto bėgo prie jėgos krūvių adaptuoti sportininkai. Didėjant bėgimo greičiui, geriausius rezultatus pasiekė greitumo grupės atstovai. Prasčiausi rezultatai – ištvermės sporto šakos atstovų, tiek bėgant 10 m iš starto, tiek įsigreitėjus.

Tiesioginis galūnių pašildymas gali smarkiai paveikti raumenų jėgą ir galingumą atliekant izokinetinius pratimus. Nustatyta, kad padidėjusi raumens temperatūra pagerina dinaminio krūvio kokybę. Mūsų tyrimo tikslas buvo nustatyti neintensyvaus aerobinio fizinio krūvio poveikį sportuojančių ir aktyviai nesportuojančių asmenų kūno temperatūrai ir bėgimo greičiui. Tyrime dalyvavo dvi grupės: sportuojantys ir aktyviai nesportuojantys asmenys. Sportuojančiųjų grupę sudarė 19–22 m. vyrai (n = 6; ūgis 182,7 ± 5,1 cm; kūno masė 72 ± 6,2 kg), aktyviai nesportuojančiųjų – sveiki 20–23 m. vyrai (n = 15; ūgis 181,7 ± 6,2 cm; kūno masė 71,7 ± 8,6 kg). Tiriama buvo du kartus skirtingomis dienomis, tarp tyrimų buvo savaitės pertrauka. Testai buvo atliekami 17–18°C temperatūroje. Prieš pradedant testavimą buvo matuojama kūno temperatūra – gyvsidabrinis termometras dedamas į pažastį 5 minutėms (Dollberg et al., 2003).Pirmasis tyrimas: tiriamieji bėgo 10 m iš vietos registruojant bėgimo greitį ir iš karto atliko neintensyvų aerobinį fizinį krūvį – bėgo 1 km, tada iš karto vėl bėgo 10 m iš vietos registruojant bėgimo greitį, vėl 1 km bėgimas ir trečiasis 10 m bėgimas iš vietos registruojant bėgimo greitį. Iš karto po paskutinio bėgimo buvo matuojama kūno temperatūra, 20 min pasyvus tiriamųjų poilsis ir vėl matuojama kūno temperatūra. Tada tiriamieji atliko paskutinį 10 m bėgimą iš vietos registruojant bėgimo greitį. Antrasis tyrimas: tiriamieji maksimaliomis pastangomis bėgo 10 m iš vietos atstumą 3 kartus iš eilės, tarp bėgimų pasyviai ilsėjosi 5 min. Iš karto po paskutinio bėgimo buvo matuojama kūno temperatūra. Pirmasis sportuojančių asmenų tyrimas parodė, kad taikant neintensyvų aerobinį fizinį krūvį kūno temperatūra padidėja 2,23 % (p < 0,05), taip pat 5,55 % (p < 0,05) padidėja ir 10 m bėgimų iš vietos greitis. Taikant 20 min pasyvų poilsį kūno temperatūra ir bėgimo greitis sumažėja iki pradinės reikšmės. Analogiški rezultatai gauti ir testuojant aktyviai nesportuojančius asmenis: pirmuoju atveju jų kūno temperatūra pakito 1,37 % (p < 0,05), bėgimo greitis padidėjo 4,99 % (p < 0,05), o taikant pasyvų poilsį rezultatai sumažėjo. Antrojo tyrimo metu, kai buvo netaikomas neintensyvus aerobinis fizinis krūvis, abiejų grupių tiriamųjų tiek kūno temperatūra, tiek ir bėgimo greičiai statistiškai patikimai nepakito. Vadinasi: 1) aerobinis fizinis krūvis padidino sportuojančių ir aktyviai nesportuojančių asmenų kūno temperatūrą ir bėgimo greitį; 2) taikant 20 min pasyvų poilsį po fizinio krūvio kūno temperatūra ir bėgimo greitis sumažėjo iki pradinės reikšmės; 3) netaikant aerobinio fizinio krūvio abiejų grupių tiriamųjų bėgimo greitis nedidėjo ir kūno temperatūra išliko nepakitusi.