3. Mokslo žurnalai / Research Journals
Permanent URI for this communityhttps://hdl.handle.net/20.500.12259/261291
Browse
Search Results
The ideology of language in art reviewsItem type:Publication, [Kalbos ideologija meninių kūrinių recenzijose]research article[2018][S4][H004]Sriubaitė, JurgitaKalba ir kontekstai / Language in different contexts, 2018, vol. 3, no. 1, p. 138-146Kalbai yra priskiriama daug funkcijų. Ją vartojanti visuomenė turi turėti galimybę adekvačiai reaguoti įvairiose socialinėse situacijose. Kalba yra laikytina visuomenės, kuri ją vartoja, dalimi. Santykis tarp visuomenės ir jos vartojamos kalbos yra vidinis ir tuo pačiu abipusis, nes kalboje atsispindi visi visuomenėje vykstantys socialiniai reiškiniai, todėl ir kalba yra socialinio vyksmo dalis. Bendravimo etnografiją domina kalbos ideologija, siejama su kultūriniu suvokimu. Bendravimo etnografai tiria, kaip socialinės aplinkybės lemia ideologiją ir ieško ryšio tarp kalbos ir ją vartojančios visuomenės socialinių standartų. Straipsnyje apžvelgiama kalbos ideologijos sąvoka. Dauguma jos apibrėžimų apima ir eksplicitines arba implicitines nuorodas į kalbą. Ideologija yra svarbi įvairiems socialiniams institutams, kurie prisideda prie valdančiosios visuomenės dalies pozicijos palaikymo. Kalbos ideologija stebima įvairiuose diskursuose. Menas yra viena iš sričių, kuri ją puikiai atspindi. Meninių kūrinių recenzijos yra viena iš tų diskurso rūšių, kuriose galima aptikti ne tik įvairias kalbai priskiriamas funkcijas, bet ir kalbos ideologijos apraiškas. Straipsnio tikslas yra atskleisti kalbos ideologijos apraiškas meninių kūrinių recenzijose anglų ir lietuvių kalbose 20 amžiaus 8-tojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Atliekant tyrimą, buvo taikyta kokybinė analizė, padėjusi atskleisti panašumus ir skirtumus tarp šių dviejų tirtų grupių, kurių socialinė ir politinė situacija tiriamuoju laikotarpiu buvo skirtinga. Priešingai nei anglų kalba rašytose recenzijose, lietuviškose meninių kūrinių recenzijose buvo daug kalbos ideologijos apraiškų.
14 Face-saving and face-threatening acts in art reviewsItem type:Publication, [Įvaizdį saugantys ir įvaizdį griaunantys aktai meninių kūrinių recenzijose]research article[2014][S4][H004]Kalba ir kontekstai / Language in different contexts, 2014, vol. 6(1), no. 1, p. 332-340Šis tyrimas atliktas remiantis kalbos sociologo E. Gofmano išplėtota įvaizdžio (angl. "face") sąvoka bei Brauno ir Levinsono pasiūlyta mandagumo teorija. Kalbotyroje įvaizdis gali būti suvokiamas kaip žmogaus „kaukė“ ar įspūdis, kurį jis su(si)kuria socialinėje aplinkoje ir kuris gali keistis priklausomai nuo auditorijos bei socialinės aplinkos, kurioje vyksta bendravimas. Įvaizdis yra dvejopas: pozityvusis (angl. "positive face") ir negatyvusis (angl. "negative face"). Bendraudami dalyviai stengiasi nepakenkti savo įvaizdžiui, eksplicitiškai ir / ar implicitiškai atskleisdami savo vertybes bei požiūrius, o tuo pačiu metu siekia išsaugoti ir kitų bendravimo akto dalyvių gerą įvaizdį. Iš tiesų, bet kuris šnekos aktas / bendravimas gali pakenkti ne tik adresato, bet ir adresanto, o taip pat ir abiejų dalyvių įvaizdžiui. Recenzijoms paprastai priskiriamos tokios funkcijos kaip pristatyti ir aprašyti, apibūdinti aptariamą darbą, jį analizuoti ir įvertinti. Recenzentas turi pateikti darbo vertinimą, o tai jau traktuojama kaip įvaizdį griaunantis veiksmas. Straipsnis pateikia kokybinę XX a. aštunto dešimtmečio pirmos pusės meninių kūrinių recenzijų analizę, orientuojantis į ryšį tarp įvaizdžio griovimo ir jo išsaugojimo bei skirtingas recenzentų pasirenkamas strategijas – labai tiesmuką nuomonės pateikimą; tiesmuką, bet su tam tikrais kompensaciniais pozityviojo mandagumo veiksmais; tiesmuką, bet su tam tikrais kompensaciniais negatyviojo mandagumo veiksmais; nuomonės pateikimą užuolankomis; apskritai nepateikiant savo nuomonės, jei grėsmė įvaizdžiui yra per didelė.
13