Kalbai yra priskiriama daug funkcijų. Ją vartojanti visuomenė turi turėti galimybę adekvačiai reaguoti įvairiose socialinėse situacijose. Kalba yra laikytina visuomenės, kuri ją vartoja, dalimi. Santykis tarp visuomenės ir jos vartojamos kalbos yra vidinis ir tuo pačiu abipusis, nes kalboje atsispindi visi visuomenėje vykstantys socialiniai reiškiniai, todėl ir kalba yra socialinio vyksmo dalis. Bendravimo etnografiją domina kalbos ideologija, siejama su kultūriniu suvokimu. Bendravimo etnografai tiria, kaip socialinės aplinkybės lemia ideologiją ir ieško ryšio tarp kalbos ir ją vartojančios visuomenės socialinių standartų. Straipsnyje apžvelgiama kalbos ideologijos sąvoka. Dauguma jos apibrėžimų apima ir eksplicitines arba implicitines nuorodas į kalbą. Ideologija yra svarbi įvairiems socialiniams institutams, kurie prisideda prie valdančiosios visuomenės dalies pozicijos palaikymo. Kalbos ideologija stebima įvairiuose diskursuose. Menas yra viena iš sričių, kuri ją puikiai atspindi. Meninių kūrinių recenzijos yra viena iš tų diskurso rūšių, kuriose galima aptikti ne tik įvairias kalbai priskiriamas funkcijas, bet ir kalbos ideologijos apraiškas. Straipsnio tikslas yra atskleisti kalbos ideologijos apraiškas meninių kūrinių recenzijose anglų ir lietuvių kalbose 20 amžiaus 8-tojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Atliekant tyrimą, buvo taikyta kokybinė analizė, padėjusi atskleisti panašumus ir skirtumus tarp šių dviejų tirtų grupių, kurių socialinė ir politinė situacija tiriamuoju laikotarpiu buvo skirtinga. Priešingai nei anglų kalba rašytose recenzijose, lietuviškose meninių kūrinių recenzijose buvo daug kalbos ideologijos apraiškų.

Šis tyrimas atliktas remiantis kalbos sociologo E. Gofmano išplėtota įvaizdžio (angl. "face") sąvoka bei Brauno ir Levinsono pasiūlyta mandagumo teorija. Kalbotyroje įvaizdis gali būti suvokiamas kaip žmogaus „kaukė“ ar įspūdis, kurį jis su(si)kuria socialinėje aplinkoje ir kuris gali keistis priklausomai nuo auditorijos bei socialinės aplinkos, kurioje vyksta bendravimas. Įvaizdis yra dvejopas: pozityvusis (angl. "positive face") ir negatyvusis (angl. "negative face"). Bendraudami dalyviai stengiasi nepakenkti savo įvaizdžiui, eksplicitiškai ir / ar implicitiškai atskleisdami savo vertybes bei požiūrius, o tuo pačiu metu siekia išsaugoti ir kitų bendravimo akto dalyvių gerą įvaizdį. Iš tiesų, bet kuris šnekos aktas / bendravimas gali pakenkti ne tik adresato, bet ir adresanto, o taip pat ir abiejų dalyvių įvaizdžiui. Recenzijoms paprastai priskiriamos tokios funkcijos kaip pristatyti ir aprašyti, apibūdinti aptariamą darbą, jį analizuoti ir įvertinti. Recenzentas turi pateikti darbo vertinimą, o tai jau traktuojama kaip įvaizdį griaunantis veiksmas. Straipsnis pateikia kokybinę XX a. aštunto dešimtmečio pirmos pusės meninių kūrinių recenzijų analizę, orientuojantis į ryšį tarp įvaizdžio griovimo ir jo išsaugojimo bei skirtingas recenzentų pasirenkamas strategijas – labai tiesmuką nuomonės pateikimą; tiesmuką, bet su tam tikrais kompensaciniais pozityviojo mandagumo veiksmais; tiesmuką, bet su tam tikrais kompensaciniais negatyviojo mandagumo veiksmais; nuomonės pateikimą užuolankomis; apskritai nepateikiant savo nuomonės, jei grėsmė įvaizdžiui yra per didelė.

A piece of art serves as a tool of self-realization as well as a means of indirect communication. One of the functions of reviews is to help attract the reader’s attention to the work by analyzing it on the basis of certain criteria. Reviewers can assume three roles: that of a reporter, an analyst and a sideline observer. The key aims of the review seem to differ in various periods as this genre is developing with regard to certain conditions that the society experiences. The pilot study allows making an assumption that modern reviews will be different from the ones found in the Soviet period. The findings of the present qualitative research give evidence that contemporary critique is more frequently seen as sharing one’s impressions and interpretations rather than evaluating and analyzing the work thoroughly and that the prevailing types of modality in reviews of the above-mentioned periods seem to differ from deontic one that mainly serves to point out the established norms to epistemic modality that allows to reveal reviewer’s personal opinion and alethic modality that enables to give advice how to improve the work without imposing one’s subjective attitude to the society.

With a growing amount of artworks that reach the audience every day, reviews become a useful instrument in making a choice of what deserves our attention. The review is considered to be a type of discourse that, first and foremost, includes description, information and evaluation of the item under discussion. It is expected to present the reviewed work, to analyze and evaluate it following such criteria as the structure, authenticity, originality, artistic advantages and disadvantages. Different cultures have different traditions of writing reviews, and this paper looks at how English and Lithuanian art reviewers construct their texts, what elements are used in the structure of reviews in these two languages. The corpus of the research data contains art reviews on films and theatre performances of the early 1970s. Qualitative analysis is the key method in this work.