Patriotinis auklėjimas - labai svarbi problema valstybėse, kurios atgavo Nepriklausomybę arba susikūrė žlugus Tarybų Sąjungai. Atmetus tarybinio patriotizmo idėją, atsirado tuštuma. Praleidus keliolika metų, dabar susigriebta, nes pastebėta, kad jaunimas be ypatingų svyravimų palieka tėvynę ir išvyksta gyventi svetur. Siekiant sustiprinti jaunimo ryšį su savąja valstybe, gimtąja žeme, kuriama gausybė istorinės ir pseudoistorinės literatūros. Tai ypač pasakytina apie dabartinę Rusiją. Straipsnyje nagrinėjama, kaip patriotinio auklėjimo uždavinius sprendžia Rusijos mokykloms skirtų naujųjų Rusijos istorijos vadovėlių autoriai.

Straipsnyje analizuojama mokslinė bei populiarioji šiuolaikinė rusų ir Vakarų autorių literatūra, skirta vienam svarbiausių Tarybų Sąjungos istorijos laikotarpių – stalinizmo laikotarpiui. Tyrinėtojus labiausiai domina represijų klausimai: kiek jos buvo pagrįstos, kas tapo represijų aukomis, o kas ir kodėl tapo budeliais. Paskutinį dešimtmetį rusų literatūroje dažnai keliamas klausimas, kiek yra pagrįstas visuomenės sąmonėje įsigalėjęs trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių tarybinių, partinių, karinių, visuomenės ir kultūros veikėjų skirstymas į aukas ir budelius. Straipsnio autorė vieno žymaus veikėjo – Nikolajaus Bucharino – pavyzdžiu pagrindžia teiginį, kad ne visi dešimtmečiais aukomis laikomi žmonės buvo aukos.