Žmogiškojo asmens kilnumo klausimas yra aktualus. Iki šiol į jį gilintasi, bet ne daug. Visuomet lieka uždavinys klasikinės filosofijos temas permąstyti šių dienų šviesoje. Tad ir žmogiškojo asmens bei baigtinės egzistencijos klausimas yra keliamas remiantis esminėmis Tomo Akviniečio įžvalgomis bei šiuolaikinių filosofų mintimis. Svarbu akcentuoti, kad tiek klasikinė filosofija (metafiziniu aspektu grindžianti asmens kilnumą ir baigtinės egzistencijos vertę), tiek fenomenologinė, personalistinė ar dialogo filosofija iš esmės gilinasi į problemą, kuri yra pats subjektas. Žmogiškąjį klausimą išsamiai tyrinėjo S. Kierkegaard, M. Buber, M. Heidegger, E. Stein, E. Levinas, ir kiti -kiekvienas iš jų savitu būdu. Asmens problemą analizuoja P. Ricoeur. B. Mondin, R. Lucas Lucas filosofinės antropologijos bei metafizikos kontekste mąsto apie esminius asmens aspektus. Neužmirštinas K. Wojtyl’os darbas Asmuo ir veiksmas, kuriame vyksta veiksmo, kuris atskleidžia asmenį, tyrimas arba asmens tyrimas per veiksmą, būdingas fenomenologinei pozicijai.

Straipsnio tikslas - remiantis žmonijos dvasinės minties raida ir šiuolaikinės filosofijos, teologijos bei Bažnyčios Mokymo aktualiais akcentais, atskleisti artimą kalbos, liudijimo ir patirties santykį; parodyti vis gilesnį ir sąmoningesnį asmens suvokimą, aptariant vidinę patirtį. Straipsnyje remiamasi šiandienos žmogui aktualiomis šv. Augustino, šv. Ignaco Lojolos įžvalgomis.

Straipsnio tikslas - gretinant du skirtingų Emanuelio Levino (Emmanuel Levinas') periodų kūrinius, nuosekliau supažindinti su žymaus šiuolaikinio religinio mąstytojo mintijimo perspektyva. Iš Lietuvos kilęs E. Levinas bandė išversti judaizmo ir Šventojo Rašto keliamą iššūkį į filosofinę kalbą, tad Įstatymo klausymasis ir mąstymas jo kūriniuose susipina, ypač ties kertinėmis žmogiškosiomis patirtimis: laiku, mirtimi, Kitu. Straipsnyje bandoma atskleisti radikaliai naują, krikščioniškai aktualų Levino iššūkį: laike slypi nuoroda į Kitą

Straipsnyje siekiama - gretinant du skirtingų periodų kūrinius, nuosekliau supažindinti saktytoją su žymaus šių laikų (ir religinio) mąstytojo Emanuelio Levino žvilgsnio perspektyva. Iš Lietuvos kilęs Levinas bandė išversti judaizmo ir Šventojo Rašto iššūkį į filosofinę kalbą, tad įstatymo klausymasis ir mąstymas jo kūriniuose persipina, ypač ties kertinėmis žmogiškosiomis patirtimis: laiku, mirtimi, Kitu. Bandoma išryškinti radikaliai naują, daugiau negu žmogišką, tad ir krikščioniškai aktualų Levino iššūkį: mirtis kaip nuoroda į Kitą.

Straipsnio tikslas – gilintis į vilties bei laisvės ryšį. Tinkamiausias metodas – hermeneutika, nes ji yra atvira laiko ženklams ir konkrečiam asmeniui, nuolat esančiam kelyje. Nes interpretavimas – tai laikysena kūrinio ne objekto atžvilgiu, Kūrėjo ne daikto akivaizdoje. Todėl prasmė nėra daiktiškai turima, ji veikiau yra nuolatinė nuoroda. Žymus šiuolaikinis mąstytojas Paulas Ricoeuras įvardija: „Viliuosi būti tiesoje“. Juk nuostaba yra galima, nes pasaulis yra Transcendencijos analogija, tuo tarpu viltis yra būtina, nes pasaulis yra visai kas kita negu Transcendencija. Ch. Péguy himnas vilčiai Portikas (1929) ištryško iš giliausios nevilties. Tarp dviejų didelių savo sesių – tikėjimo ir meilės – viltis yra mažoji, bet patraukianti visus. Tai viltis, nustebinanti ir Dievą. Viltis yra laukimas ir ištikimybė: laukimas to, kas mums nepavaldu; ištikimybė, nes pažadas jau slypi mūsų veiksmo ir minties gelmėje. Viltis leidžia priimti tai, kas nepriklauso vien nuo mūsų; ji atveria galutinės tikrovės kitokiškumui, kuris jau patiriamas mūsų konkrečioje kasdienybėje.

Straipsnio tikslas – gilintis į fenomenologijos metodo išryškintas pamatines žmogiškumo dimensijas – laikiškumą, kūniškumą bei lytiškumą – ir jas apmąstyti asmens ir socialinių, šeimos ir bendruomenės ryšių kontekste. Straipsnyje analizuojami žymių autorių tekstai, tiriama P. Ricoeuro hermeneutinė perspektyva, E. Levino savitas įnašas į laikiškumo apmąstymą kaip atvirumą Kitam, M. Merleau-Ponty įžvalgos kūniškumo bei percepcijos klausimais. Išsami pamatinių antropologinių dimensijų analizė per Cogito baigtinumo bei ribotumo patirtį atveria nuorodą į Transcendenciją kaip kiekvieno autentiško tarpasmeniškumo šaltinį ir tikslą. Straipsnyje išsamiai tiriamos esminės kardinolo C. M. Martinio įžvalgos perteikiant krikščionišką šių klausimų sampratą.