Straipsnyje pristatomas studentų tautinį tapatumą atspindinčių nuostatų empirinis tyrimas, kurio tikslas - nustatyti studentų tautinį tapatumą atspindinčių nuostatų turinį, raiškos ypatumus ir palyginti nuostatų pokyčius per pastaruosius keletą metų. Tyrimas atskleidžia, kad nors studentų kraštutinės - nacionalistinės ir kosmopolitinės - nuostatos ir yra išreikštos nestipriai, bet stebimas nuostatų radikalumo didėjimas.

Straipsnyje, analizuojant S. Šalkauskio tautinio ugdymo filosofinės pedagogikos kontekstą, išryškinamos šio filosofo ir pedagogo nuostatos, apibrėžiančios tautinio tapatumo esmę, kurios suvokimas darosi ypač aktualus sprendžiant dabarties lietuvių tautinio savitumo išlaikymo problemas ir atremiant šių dienų iššūkius.

Straipsnyje nagrinėjamas lietuvių išeivijos, gyvenančios Šiaurės Amerikoje, tautinio tapatumo puoselėjimas liaudies šokiu, atskleidžiant lietuvių liaudies šokio išeivijoje raidą. Straipsnyje analizuojamos išeivijos tautinio šokio ištakos ir raidos prielaidos, nagrinėjama Lietuvių tautinio šokio instituto veikla ir jo įtaka išeivijos šokio raidai bei išeivijos tautiniam tapatumui.

Straipsnyje aptariami tautinio tapatumo ir socialinės sanglaudos sampratos bei jų sąveikos visuomenės solidarumo ir valstybių skirtumų kontekste, atkreipiamas dėmesys į tuos socialinių ir ekonominių reiškinių aspektus, kurie yra svarbūs siekiant išsaugoti tautinį tapatumą. Taip pat aptariami trys tautinio tapatumo modeliai: etninis – į valstybę orientuotas, atviros pilietinės visuomenės ir daugiakultūrinis.

This article deals with the peculiarities of understanding the attitudes of national identity among Lithuanian academic youth. The study took place in 2003, 2008, and 2018. Results revealed that the national identity scale can be very wide, starting from an extreme national chauvinism that emphasizes national exclusivity to cosmopolitanism that ignores national culture, traditions, patriotism.

The language, ethnic identity and equal opportunities are important dimensions in discussions on minority rights (May 2003, 2012) and this paper focuses on how these issues are seen by informants at the schools with minority (Polish and Russian) and state (Lithuanian) language of instruction in Lithuania. The schools with Lithuanian, Polish, and Russian language of instruction are funded by state and education in national minority language is guaranteed by the Lithuanian laws. The paper focuses on how informants at the schools with different languages of instruction perceive the interrelation between school teaching language, ethnic identity and graduates’ prospects to get enrolled in the university studies. The paper is based on empirical data collected during two research projects. The first research project took place in April 2013 – June 2014 in the localities of Southeastern Lithuania, i.e. in Šalčininkai, Švenčionys, Pabradė, and Eišiškės. The second project was carried out in July 2016 – May 2018 in Vilnius, Kaunas, Klaipėda, and Visaginas. The sites where the research was conducted are multi-ethnic and the schools with Lithuanian, Russian, Polish languages of instruction function there. The interviews were conducted with members of administration and teachers at these schools. At the schools with Lithuanian language of instruction the author conducted 17 interviews, with Polish language of instruction – 9, with Russian language of instruction – 17, with Russian-Polish language of instruction 1 and with Russian-Lithuanian language of instruction – 2. The data are interpreted in the framework of the theoretical perspectives offered by Rogers Brubaker (1996, 2011), Stephen May (2003, 2012), and Will Kymlicka (2000) on the state policies and minority rights, minority-majority hierarchies and relations. [...]

Tautinio tapatumo klausimas sparčiai besikeičiančioje lietuvių visuomenėje yra viena svarbiausių nūdienos problemų. Straipsnyje nagrinėjami kintantys tapatumo įvaizdžiai šiuolaikinėje lietuvių dramoje. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, plačiau aptariamas tautinių vaizdinių formavimasis ir transformacijos šiuolaikinėje dramaturgijoje. Siekiama atsakyti į klausimus, ar tradiciniai tautiniai įvaizdžiai tebėra veiksmingi ir kaip jie transformuojasi, kokiu būdu kuriami nauji, iš kokios perspektyvos šiuolaikinuose dramos kūriniuose žvelgiame į save ir kitus. Tautinių įvaizdžių formavimasis dramoje labai aiškiai atspindi tautinio sąmoningumo raidą Lietuvoje, tad skiriami trys esminiai etapai: 1) pagrindinių tautinių įvaizdžių formavimasis nuo XIX a. pab. iki 1940 m.; 2) įvaizdžių įsitvirtinimas, stereotipizacija (1940–1989 m.); 3) įvaizdžių perkūrimas ir revizija (nuo 1989 m. iki šių dienų). Straipsnyje pateikiamas platesnis stereotipizuotų tautinių įvaizdžių, įprasminančių save ir kitą / svetimą, arsenalas remiantis klasikiniais A. Fromo- Gužučio, V. Krėvės, B. Sruogos, J. Marcinkevičiaus dramos kūriniais. Šių stereotipinių įvaizdžių transformacija šiuolaikinių autorių S. Parulskio, H. Kunčiaus ir M. Ivaškevičiaus dramose įvardijama kaip įvaizdžių perkūrimas pasitelkiant postmodernistines ironijos, pastišo, parodijos galimybes. Kaip vienas originaliausių dramos pavyzdžių pateikiama detalesnė M. Ivaškevičiaus dramos „Madagaskaras“ įvaizdžių analizė. Daroma išvada, kad šiuolaikiniai tautiniai įvaizdžiai, atskleidžiantys save ir kitus, prarasdami ankstesnį romantinį atspalvį, uždarumą ir metaforiškumą, šiuolaikinėje dramoje patiria radikalias transformacijas. [...].

Straipsnyje, remiantis kauniečio menininko Česlovo Lukensko akcijų ciklu Išmestas žmogus, įvykusiu 1991–2000 metais, ir Kauno menininkų bendruomenės akcija Okupacija (2006), siekiama atskleisti lietuviškos posovietinės trauminės tapatybės slinkties ypatumus, menininko ir suvokėjo (ne)susikalbėjimo priežastis, būdingiausias priemones, padedančias prabilti apie tapatumą. Iš pateiktų pavyzdžių paaiškėjo, jog politinis aspektas pastarojo meto mene pasireiškia ne kaip politikavimas, o kaip politikos sąlygotos visuomenės sanklodos ir poveikio asmeniui refleksija. Savimonės ir tapatumo raiška Lietuvos mene posovietiniu periodu keletą kartų keitė strategijas.Pirmoji slinktis – nuo melancholiško lyrizmo link aštrios introspekcijos – sietina su ankstyvuoju posovietiniu periodu. Sąmoningai vidinę žmogaus dramą viešinančios meninės akcijos tapo diskursyvia atsvara to meto romantiškos ir modernistiškos pakraipos meno strategijoms. „Grubusis“, „akiplėšiškas“ menas, panaudodamas mirties, smurto, unifikuojančios patirties ikonografiją, akcentavo dviprasmybe paženklintos asmenybės apsivalymo būtinybę, kreipė dėmesį į ekologines, politines, moralines, vertybines visuomenės problemas.Antroji slinktis – nuo užaštrintos savianalizės link lengvos ironijos ir saviironijos – sietina su natūralia skausmingų patirčių užmarštimi ir siekiu patraukliomis formomis aktualizuoti istorines tiesas. Tokių akcijų kaip Okupacija sumanytojai šaržuoja sovietinę sistemą panaudodami naujuosius kapitalizmo ekonomikos ir vadybos principus, taip ne tik remdamiesi postmodernistinės logikos paradigmomis, bet ir sukurdami jų lėkštumo puotą.Egzistencialistinės nuostatos pakeičiamos šou elementais, patraukliais daug didesnei masei ir, kas žino, galbūt darančiais didesnę įtaką visuomenei.[...].

Interjeras– žinoma menotyros sąvoka, tačiau Lietuvos interjerų istorija ir teorija tyrinėtojų primiršta. Tai yra vie-nas pirmųjų bandymų analizuoti primirštą objektą per atmintiesprizmę. Yra žinoma, kad atmintį į sąmoningąir nesąmoningą sferas, kaip psichoanalizės terminus, įteisino Sigmund‘as Freud‘as. Vėliau, tobulindamas Freud‘o idė-jas, Erich‘as Fromm‘as atmintį suskaidė į du taip pat prieštaringus, skirtingos kilmės principus: turėjimoir buvimo. Per paskutinius dešimtmečius greta visiems gerai suprantamo termino asmeninė atmintisAleidos Assmann ir Jano Assmanno tarpdisciplininių studijų dėka išplito kolektyvinės atmintiessąvoka. interjere, ypač gyvenamosios aplin-kos, dažnai persipina minėtos skirtingos atminties formos: sąmoningair nesąmoninga, turėjimasir buvimas, asme-ninėirkolektyvinė atmintis. Tokiu būdu vidaus erdvėse atsiranda savotiški, dažnai architektūros kryptims nebūdingi, bruožai, suformuoti iš socialinio statuso reikalavimų, skirtingų atmintiesformų, troškimų, emocijų ir mąstymo mi-šinio. Gyvenamoji aplinka – tai yra nuolatos kintanti erdvė, atspindinti santykį tarp gyventojo turėjimoir buvimo, tarp sąmoningumoir nesąmoningumobei asmeninėsir kolektyvinės atminties.Straipsnyje atmintiesir interjerosą-veika atskleidžiama dvejopai: iš vienos pusės siekiama prisiminti realiai egzistavusią tarpukario Kauno gyvenamojo interjero erdvę, iš kitos pusės stebima, kaip pati atmintispaveikia gyvenamosios aplinkos stilistinę raidą. Aptariant žmogaus buvimo– profesijos, tautinio tapatumo, laisvalaikio veiklos, ir turėjimo– jo padėties visuomenėje, šeimos – įtaką, atpažįstamas tarpukario kauniečių mąstymas ir jo veikiama besiformavusi gyvenamoji aplinka. [...]