The interaction of memory and the interior in the interwar Kaunas living space (1918-1940)

Abstract

Interjeras– žinoma menotyros sąvoka, tačiau Lietuvos interjerų istorija ir teorija tyrinėtojų primiršta. Tai yra vie-nas pirmųjų bandymų analizuoti primirštą objektą per atmintiesprizmę. Yra žinoma, kad atmintį į sąmoningąir nesąmoningą sferas, kaip psichoanalizės terminus, įteisino Sigmund‘as Freud‘as. Vėliau, tobulindamas Freud‘o idė-jas, Erich‘as Fromm‘as atmintį suskaidė į du taip pat prieštaringus, skirtingos kilmės principus: turėjimoir buvimo. Per paskutinius dešimtmečius greta visiems gerai suprantamo termino asmeninė atmintisAleidos Assmann ir Jano Assmanno tarpdisciplininių studijų dėka išplito kolektyvinės atmintiessąvoka. interjere, ypač gyvenamosios aplin-kos, dažnai persipina minėtos skirtingos atminties formos: sąmoningair nesąmoninga, turėjimasir buvimas, asme-ninėirkolektyvinė atmintis. Tokiu būdu vidaus erdvėse atsiranda savotiški, dažnai architektūros kryptims nebūdingi, bruožai, suformuoti iš socialinio statuso reikalavimų, skirtingų atmintiesformų, troškimų, emocijų ir mąstymo mi-šinio. Gyvenamoji aplinka – tai yra nuolatos kintanti erdvė, atspindinti santykį tarp gyventojo turėjimoir buvimo, tarp sąmoningumoir nesąmoningumobei asmeninėsir kolektyvinės atminties.Straipsnyje atmintiesir interjerosą-veika atskleidžiama dvejopai: iš vienos pusės siekiama prisiminti realiai egzistavusią tarpukario Kauno gyvenamojo interjero erdvę, iš kitos pusės stebima, kaip pati atmintispaveikia gyvenamosios aplinkos stilistinę raidą. Aptariant žmogaus buvimo– profesijos, tautinio tapatumo, laisvalaikio veiklos, ir turėjimo– jo padėties visuomenėje, šeimos – įtaką, atpažįstamas tarpukario kauniečių mąstymas ir jo veikiama besiformavusi gyvenamoji aplinka. [...]