Vyskupas Motiejus Valančius (Wolonczewskis) 1848 m. parašė istorinį veikalą „Žemajtiu Wiskupiste“. Autorius aprašo Romos katalikų Bažnyčios gyvenimą Žemaičių vyskupijoje nuo 1413 ligi 1841 m.Straipsnio autorius rašo apie kunigų vienuolių atvykimą į Žemaičių vyskupiją ,jų gyvenimą ir pastoracinę veiklą nuo 1616 iki 1841 m., lygina jų veiklą su šių dienų vienuolių veikla buvusios Žemaičių vyskupijos teritorijoje ir visoje Lietuvoje.

Various changes in the relationship between Lithuania State and the Church were noticable since the very proclamation of Lithuania’s independency. The fights for independency took place. Quite dramatic was the question of Vilnius, changed the 21 st cabinet of Ministers ground reform, the constitution. There were declared Lithuania’s Church provinces, the Concordat. After the Christian-democrats lost the summer election of 1926 the leftists came to power. The power of the nationalists, the attempts of the unexperienced goverment to enter and maintain diplomatic relations with various foreign countries. Very often the relations between the state and the Church are tense. The Constitution guaranteed the rights of the Church, but at the same time the policy towards the Vatican were not very rational. In 1926 the leftists come to power and tried to separate the Church from the State. After the proclamation of the Vatican - Polish Concordat in 1925, according to which the province of Vilnius remained in the structure of Polish Church province, the tensions between the Vatican and Lithuanian government reached the top in 1926. Although archibishop George Matulaitis had been suggesting the solution to the question of the Concordat with the Vatican, the Lithuanian Government were not able to propely estimate their political situation and their own negligence. In 1926 Pope Pius XI proclaimed the encyclical “Lituanorum gente” which declared that there had been formed Lithuanian Church province with new dioceses. The Concordat was ratified and published in “News of Government” on the 20 December, 1927. Lithuania with A. Smetona and A. Voldemaras at the head seemed to be much more disposed towards the Church than the previous led by K. Grinius. New president A.Smetona was much more reliable, but the real intentions of Augustinas Voldemaras were hard to for see. Later the agreements of the Concordat were not kept to. The top of the tense in the relations between Lithuanian Government and the Church was the year 1931, when the government without any discussion with Nuncio archibishop Ricard Bartolini the rights of the realization concord, ordered the diplomat to leave Lithuania immediately. Though giving a lot of possitive results not quite stable were the relations between the Holy Throne and Lithuania. They reflected the erlations of the State with the Church in Lithuania itself. During the changes in government the convictions and opinions of the Church Lithuania’s believers used the rights and freedom guaranteed by the State, but sometimes the rights were restrained or even encrouched upon. In the years 1926- 1936 the relations between Lithuanian State and the Church were very interesting, dinamic and greatly benefited the state itself. It is a pitty, Lithuania not always made proper use of this to increase the country’s international prestige and confidence among the citizens. In 1940 the diplomatic relations between the Vatican and Lithuania were lost because of Soviet power.

Straipsnyje nagrinėjamas valstybės ir Bažnyčios požiūris į santuokos institutą, aptariama santuokos bei šeimos samprata ir jos istorinė raida. Gvildenami pagrindiniai santuokos sudarymo aspektai, akcentuojant.esminius valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimo šioje srityje momentus bei principus.

Straipsnis yra trečioji ir paskutinė darbo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ religijos laisvės gynime (1972-1989) dalis. Jame apžvelgiami Kronikoje skelbti kreipimaisi ir jų adresatai, leidinio gavėjų reakcijos, Kronikos įtakos valstybės politikai Bažnyčios atžvilgiu atspindžiai ir jos išlikimas. Kronikoje buvo spausdinami asmeniniai ir kolektyviniai laiškai, pranešimai, prašymai, sveikinimai, padėkos ir protestai, siųsti įvairioms bažnytinėms ir pasaulietinėms institucijoms Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje, Vakaruose ir Vatikane. Pati Kronika buvo tarsi nuolatinis, aktyvią reakciją kėlęs kreipimasis į skaitytojus. Po Kronikos atsiradimo valstybė padarė šiek tiek nuolaidų savo politikoje religijos atžvilgiu. Deja, tų nuolaidų priežastis buvo ne antireliginės kovos susilpnėjimas, bet veikiau taktinis manevras, skirtas nuslopinti augantį nepasitenkinimą, nuslėpti ateistinės propagandos stiprėjimą, sustabdyti tikinčiųjų kovą už savo teises ir pakelti Sovietų Sąjungos prestižą. Iki tol ištisus septyniolika metų Kronika trukdė sovietų valdžiai įtikinėti, kad Sovietų Sąjungoje laikomasi Sovietų Konstitucijos garantijų ir Žmogaus teisių deklaracijos nuostatų, kad šioje šalyje egzistuoja religijos laisvė. Priešiškai valdžiai nepavyko sustabdyti Kronikos leidimo. Jos sėkmę lėmė vaisingas redaktorių ir „redakcinės kolegijos“ bendradarbiavimas ir išankstinis veiksmų planavimas. Straipsnio pabaigoje pateikiamos viso trijų dalių darbo bendrosios išvados.

JAV lietuvių vargonininkai įnešė didelį indėlį, puoselėdami svetimame krašte tautines vertybes ir prisidėdami prie liturginės muzikos tradicijų saugojimo bei jų atnaujinimo. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti vargonininkų pastangas diegti lietuvišką giedojimą pamaldų metu, apžvelgti jų darbus leidžiant lietuviškus giesmynus, įvertinti nuopelnus derinant Bažnyčios hierarchų reikalavimus ir lietuvių katalikiškos visuomenės poreikius.

Straipsnyje ryškinamos pastoracinės šeimų problemos Lietuvoje. Paliečiamas laikotarpis po Lietuvos atgimimo (1990 - 2003). Remiantis Bažnyčios dokumentais, gvildenami tos problematikos sprendimo būdai, derinant su Bažnyčios sielovados uždaviniai.

Straipsnis yra antroji darbo Religijos laisvės gynimas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje " (1972-1989) dalis. Jame išryškinamos šios pagrindinės „Kronikoje“ nagrinėjamos problemos: sovietinis švietimas, pasauliečių, seminarijos, dvasininkijos, hierarchijos padėtis ir Sovietų Sąjungos katalikų tikėjimo mažumų bei rusų ortodoksų Bažnyčios religinė situacija. „Kronika“ teigė, kad dėl ateistinės indoktrinaci jos sovietinėje ideologizuotoje švietimo sistemoje dauguma mokinių ir studentų nebenusimanė religiniuose reikaluose. Mažuma jų arba tapo ateistais, arba nepa sitenkino vien tik minimaliu religijos praktikavimu ir įsitraukė į platesnę religinę veiklą. „Kronikos“ aprašymai liudija antireliginę pasau liečių priespaudą. Religijos praktikavimas buvo su varžytas; tėvai buvo draudžiami daryti religinę įtaką savo vaikams; stigo kunigų; tikintieji negalėjo nau dotis masinės informacijos priemonėmis, neturėjo religinės spaudos ir stokojo religinės literatūros apskritai. Pagal „Kronikos“ užrašus, pagrindinės proble mos, sukeltos KGB ir Religijų Reikalų Tarybos (CRCA) kišimosi į seminarijos reikalus, buvo apribojimai, primesti seminaristams ir seminarijos darbuotojams, jų verbavimas bendradarbiauti su KGB. Dėl to seminarijoje susidarė nepalankios studijų, darbo ir gyvenimo sąlygos, apribotas seminaristų skaičius, atsirado nepasitikėjimas ir nesutarimas tarp besipriešinančių jų priespaudai irbesitaikstančiųjų. Todėl nutarta įsteigti pogrindinę seminariją. Panašiai kaip ir seminarijoje, tarp dvasininkų atsirado nepasitikėjimas ir nesutarimas tarp besipriešinančiųjų priespaudai ir su ja besitaikstančių kunigų ir tikinčiųjų. Kita vertus, kilo aktyvūs bandymai pakeisti padėtį įsteigiant vadinamąsias „kunigų tarybas“. Bažnytinės hierarchijos veiklos apribojimas, KGB verbavimo spaudimas buvo ypatingai ryškūs ir žalingi. Dauguma dvasininkų ir tikinčiųjų norėjo, kad hierarchija priešintųsi sovietinėms represijoms. Dėl to labai gerbė ištremtus vyskupus V. Sladkevičių ir J. Steponavičių. Viltis, kad valdžia „nepasodintų” sau paklusnių kandidatų į vyskupų postus, padidėjo 1980- ųjų pradžioje. Tačiau tikroji valdžios politika hierarchijos ir Bažnyčios atžvilgiu pasikeitė tik 1988 m. Svarstydama Sovietų Sąjungos katalikų tikėjimo mažumų ir rusų ortodoksų Bažnyčios padėtį, „Kronika“ liudijo apie sovietinės antireliginės priespaudos išplitimą. Be to, ji rodė, kad, nepaisant Sovietinės valstybės Lietuvos Bažnyčiai primestų suvaržymų ir intensyvių bandymų sugriauti ją iš vidaus, Lietuvos katalikų Bažnyčios padėtis buvo palankesnė negu lotynų ir graikų apeigų katalikų Baltarusijoje, Moldvijoje, Latvijoje ir Vakarų Ukrainoje ir rusų ortodoksų Bažnyčios tikinčiųjų padėtis. Pirma, katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo reliatyviai autonomiška bažnytino organizacija su centru Vatikane, t.y. už sovietinės įtakos ribų. Antra, Lietuvos katalikų Bažnyčiai priklausė dauguma Lietuvos gyventojų.