1995 m. atsirado proga peržiūrėti Ordino foliantus, iš kurių J.Gerullis ir R.Trautmannas rinko medžiagą savo knygoms. Buvo rasta daug vietovardžių ir asmenvardžių, kurie neminėti autorių darbuose. Būtina dar kartą atidžiai peržiūrėti visus J.Gerullio ir R.Trautmanno cituojamus šaltinius, kadangi nauja informacija apie prūsų vardyną praturtina prūsų ir baltų onomastiką. Straipsnyje nagrinėjami iki šiol nežinomi spausdintų ir rankraštinių šaltinių prūsiški vietovardžiai iš XIV ir XV šimtmečių.

Im Beitrag werden die samländischen Siedlungsnamen und ihr Aussagewert für die Siedlungsgeschichte im Samland besprochen. Das Samland übertraf die anderen altpreussischen Landschaften durch seine Bewohnerzahl. Die wichtigsten altpreussischen Sprachdenkmäler sind in die samländische Mundart übersetzt worden. Die größte Dichte der altpreussischen Ortsnamen zeigt auch Samland. Die altpreussische Sprache hielt sich am längsten im Samland. Die samländischen Ortsnamen wurden von den deutschen Schreibern niedergeschrieben, denen die altpreussische Sprache unverständlich war, insbesondere im 13. Jh. Im Faszikel „Die baltischen Ortsnamen im Samland", auf den sich die Autorin stützt, sind 821 Ortsnamen besprochen worden. 495 sind bis zum Zweiten Weltkrieg überliefert worden. 336 Namen gelten als Wüstungen. Die Siedlungsnamen erlauben einen Blick auch auf die Geschichte des Landes zu werfen. Als wichtigstes methodologisches Kriterium bei siedlungsgeschi¬chtlichen Überlegungen ist die zuverlässige Materialsammlung aus den handschriftlichen Quellen hervorzuheben. Die Quellen sind unterschiedlich, aber sie müssen von den Namenforscher und Historikern bearbeitet werden, weil der Namenforscher die Sprache jedes Folianten berücksichtigen muß. [...]

Die samländischen Ortsnamen stellen eine interessante Quelle der Geschichte dar, die bis jetzt nicht berücksichtigt worden war. Im Samland sowie in den anderen altpreussischen Landschaften hat es viele Siedlungen gegeben, die mit zwei Namen benannt wurden. Zunächst hatte die Siedlung oder das Dorf einen altpreußischen Namen, der später durch einen anderen altpreußischen Namen ersetzt wurde, wie im Falle von Wiskiauten. Zunächst hieß das Dorf Autekaym und später erschien der andere altpreussische Name Weyskawten. Es hat im Samland viele Fälle gegeben, wenn ein altpreussischer Name durch einen anderen altpreussischen Namen ersetzt wurde. Manche Orte wurden in den handschriftlichen Dokumenten mit drei Namen benannt. Neugegründete Dörfer erhielten deutsche Namen, später altpreussische, wie im Falle von Hubnicken, Groß und Hubnicken, Klein. In einigen Fällen wurde der altpreussische Ortsname durch den deutschen Namen ersetzt. Näher wird auch der Name von Fischhausen besprochen, dessen erste Variante Schonewick zu den kompliziertesten Namen im Samland gehört. Zunächst könnte der altprcussische Name auf dem Flußnamen ’Skanevis beruhen. Später erscheint der deutsche Name Bischoveshusen. Seit 1350 kommen in den Urkunden verschiedene Schreibweisen vor, die dem niederdeutschen Dialekt zuzuschreiben sind. [...]

Straipsnyje nagrinėjami Rytų Prūsijos senieji prūsų oikonimai, kurie yra susiję su produktyvia pr. topoleksema *kaim-, kilusia iš pr. apeliatyvo caymis ,,kaimas“.Visą prūsų vardyną ir oikonimus su *kaim- užrašė vokiečių metraštininkai iš gyvosios kalbos. Užrašydami nuo 1255 m. oikonimą Caym, formaliai sutampantį su pr. apeliatyvu caymis, jie atliko ir prūsų apeliatyvinės leksikos fiksavimo darbą. J. Gerulis, prūsų vardyno mokslinio tyrimo pradininkas, yra nurodęs, kad užrašytieji prūsiški vietų vardai tirti gali būti imami tik iki 1525 metų, kada, pasak jo, stabilizavosi vokiškos prūsiškų vietovardžių tarimo lytys. Straipsnyje motyvuotai atsisakyta šio J. Gerulio teiginio.Čia išnagrinėti visi iki šių dienų sukaupti oikonimai su *kaim- (dalis jų – autorės) iš Sembos, Nadruvos, šiaurinių Notangos, Bartos ir Varmės sričių. Taip pat aptarti pietinės Rytų Prūsijos dalies oikonimai su *kaim-, kurių neaptarė lenkų onomastė R. Pšybytek (R. Przybytek), išnagrinėjusi pietinės Rytų Prūsijos dalies prūsiškus resp. baltiškus oikonimus. Beje, imami R. Pšybytek pateikti XVI–XVIII a. oikonimai su *kaim- – jie buvo nepriimtini J. Geruliui. Aptartas kiekvienas oikonimas (kai kuriais atvejais imama autentiška lytis) parodant sandarą ir orientuojantis į pirmo sando kilmę. Parodyta, kad tas pirmas sandas yra asmenvardinės kilmės, retesniais atvejais apeliatyvinės kilmės. Žinoma, nurodyti ir tie atvejai, kai pirmo sando kilmė yra tik spėtina arba neaiški. Visa analizė įrodo, kad oikonimai su *kaim- Rytų Prūsijoje dažnesni už oikonimus su šia topoleksema Lietuvoje. Rytų Prūsijoje jie laikytini vakarinių baltų substrato arba adstrato liekanomis, o pats apeliatyvas yra vakarinių baltų dalykas. Pastarasis faktas turėtų būti svarbus baltų istorijos tyrėjams.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą „Tarptautinėje Kazimiero Būgos konferencijoje: etimolo-gija ir onomastika“, vykusioje 2008 m. rugsėjo 26–27 d. Vilniaus universitete. Straipsnyje nagrinėjami Rytų Prūsijos senieji prūsų oikonimai, užfiksuoti Peterio Germershauze-no (Peter Germershausen) studijoje „Siedlungsentwicklung der preußischen Ämter Holland, Liebstadt und Mohrungen vom 13. bis zum 17. Jahrhundert“ („Gyvenviečių plėtra XIII–XVII a. prūsiškuose Paslenko, Milakovo ir Morongo valsčiuose“)2. [...]