Misiūnienė, Jurga

Older age is associated with declining cognitive abilities, but higher-order intellectual abilities change is more debated. This study aims at analysing the intelligence structure of adults with ischemic heart disease. To achieve this goal a cross-sectional study was conducted. One hundred and eighteen patients from the Cardiology Department completed the short version of the Intelligence Structure Test I-S-T 2000 R and provided information on sociodemographic indicators. A comparative analysis of the results revealed that the intellectual abilities of older patients (51-70-year-olds) were lower than those of younger ones (41-50-year-olds), and the abilities of adults with the disease were lower than adults of the same age in the general population. Only the ability to perform mathematical operations with numbers stands out as a strength of the intellectual profile of younger adults, whereas the intellectual profile of older adults is considerably less stable. If verbal ability (the capacity to understand the meaning of words) is a strength, while figural ability (the capacity to understand patterns expressed in figures and part-to-whole relationships) is a weakness, then mathematical abilities are unstable: the ability to perform mathematical operations is a strength, whereas the ability to understand patterns expressed in numbers is a weakness. This result is related to the intelligence structure of older patients with ischemic heart disease consisting of two components, namely, verbal-numerical, and figural intelligence. Future research should control more secondary variables to reduce their impact on outcomes, compare the intelligence structure of persons with different education and/or level of abilities making smaller age-range groups.

Įvadas. Mokslininkai, nagrinėjantys ikimokyklinio amžiaus vaikų verbalinės atminties ir sakytinės kalbos ryšį, pateikia nevienareikšmiškus rezultatus. Visgi teigiama, kad sakytinės kalbos įgūdžiai, susiję su verbaline darbine atmintimi, yra reikšmingi vaikų socialinei adaptacijai ikimokyklinėje įstaigoje. Todėl galima manyti, kad aukštesnis sakytinės kalbos ir verbalinės darbinės atminties lygis yra reikšmingas 4–5 metų vaikų pasitikėjimui savimi. Tyrimo tikslas – atskleisti 4–5 metų vaikų sakytinės kalbos ir verbalinės darbinės atminties reikšmę pasitikėjimui savimi ikimokyklinėje įstaigoje. Metodai. Tyrime dalyvavo 297 respondentai, iš jų 140 vaikai. Vaikų imties daugumą sudarė penkiamečiai (64 %), o pasiskirstymas pagal lytį beveik tolygus. Vaikų sakytinę kalbą, pasirašę informuotą sutikimą, vertino tėvai (n=140). Jie užpildė Ikimokyklinio amžiaus vaikų sakytinės kalbos vertinimo skalę, sudarytą autorių. Verbalinei darbinei atminčiai įvertinti vaikams buvo pateiktos trijų semantinių kategorijų sklandumo užduotys (Rodrigues, Kumaraswamy & Ganiga, 2021). Pasitikėjimui savimi įvertinti naudota Pasitikėjimo savimi vertinimo skalė, parengta modifikavus Vaikų emocinio prisitaikymo skalės ikimokyklinio amžiaus vaikams versijos socialinio pasitikėjimo poskalę (Thorlacius & Gudmundsson, 2019), kurią užpildė vaikų pedagogės (n=17). Rezultatai. Tyrimo rezultatai parodė, kad 4–5 metų vaikų sakytinės kalbos įgūdžiai, verbalinės darbinės atminties lygis ir pasitikėjimas savimi ikimokyklinėje įstaigoje statistiškai reikšmingai nesiskiria pagal vaiko lytį. Tačiau vyresni (5 m.) vaikai pasižymi geresniais sakytinės kalbos įgūdžiais, aukštesniu verbalinės darbinės atminties lygiu ir didesniu pasitikėjimu savimi. Taip pat vaikų sakytinės kalbos įgūdžiai statistiškai reikšmingai nepriklauso nuo tėvų užimtumo ar lyties. Išvados. Be to, tyrimo rezultatai atskleidė, kad vaikų pasitikėjimą savimi ikimokyklinėje įstaigoje veikia aukštesnis verbalinės darbinės atminties lygis tiesiogiai, bet ne per mediatorių platesnį pasyvų ir aktyvų žodyną, geresnį kalbos supratimą ir stipresnius ekspresyvios kalbos įgūdžius. Kitaip tariant, kuo aukštesnis vaiko verbalinės darbinės atminties lygis, tuo geresni jo sakytinės kalbos įgūdžiai ir didesnis pasitikėjimas savimi ikimokyklinėje aplinkoje. Taigi, tėvai ir pedagogai turėtų daugiau dėmesio skirti veikloms ir pratimams vaikų verbalinės darbinės atminties ugdymui, siekiant pagerinti jų sakytinės kalbos vystymąsi bei pasitikėjimą savimi ikimokyklinėje įstaigoje.

Įvadas. Atidėliojimas sulaukia didelio mokslininkų dėmesio psichologijos ir švietimo srityse, nes, kaip pažymi Wang (2021), palyginti su kitais žmonėmis, mokiniams yra lengviau patekti į atidėliojimo spąstus. Kooren su kolegomis (2024) pastebi, kad per pastaruosius keturis dešimtmečius tyrimai nuosekliai patvirtino didelį akademinio atidėliojimo paplitimą besimokančiųjų tarpe. Kadangi atidėliojimas mokymosi procese yra itin aktualus veiksnys, galintis sutrukdyti sėkmingam vaiko mokymuisi, svarbu suprasti, kas stiprina ar silpnina mokinių polinkį atidėlioti akademines veiklas. Šiuo pranešimu siekiama atskleisti, kokią reikšmę subjektyviai suvokiama tėvų psichologinė kontrolė-autonomijos palaikymas ir nesėkmės baimė turi akademinio atidėliojimo ypatumams Lietuvos 12 klasės mokinių imtyje. Metodai. Tyrime dalyvavo 224 abiturientai. Tyrimo tikslui pasiekti naudota suvoktos tėvų autonomijos palaikymo skalė (angl. The Perceived Parental Autonomy Support Scale, Mageau et al., 2015), multidimensinis veiklos nesėkmių vertinimo inventorius (angl. The Performance Failure Appraisal Inventory, Conroy et al., 2002) bei trumpoji akademinio atidėliojimo skalė (angl., Academic Procrastination Scale-Short, McCloskey & Scielzo, 2015). Rezultatai. Tyrimo metu nustatyta, jog tam tikri autonomijos palaikymo komponentai (t. y. didesnis merginų jausmų atpažinimas ir pripažinimas iš mamos ar tėčio pusės) yra statistiškai reikšmingi mažinant merginų nesėkmės baimę. Tuo tarpu vaikinų imtyje išryškėjo du subjektyviai suvokiamos tėvų psichologinės kontrolės aspektai, kurie stipriau siejosi su didesne vaikinų nesėkmės baime – tai tėčių grasinimai nubausti ir didesnis veiklos rezultatų skatinimas. Pastebėtina, kad tėčių grasinimai nubausti taip pat reikšmingai siejosi su didesniu abiturientų akademiniu atidėliojimu. Galiausiai nustatyta, kad didėjant subjektyviai suvokiamam autonomijos palaikymui iš mamų pusės, abiturientų baimė dėl nesėkmės sumažinti savo savivertę mažėja, o tai savo ruožtu prisideda prie mažesnio akademinio atidėliojimo. Išvados. Šio tyrimo rezultatai praturtina subjektyviai suvokiamos psichologinės kontrolės-autonomijos palaikymo ir nesėkmės baimės sąsajos, abiturientų imtyje, sampratą, papildydami ją rezultatais iš tėvų perspektyvos. Tyrimo rezultatai pagrindžia svarbą šviesti mokinių tėvus ir globėjus apie konkrečius subjektyviai suvokiamo tėvų elgesio komponentus, kurie reikšmingai siejasi su mokinių nesėkmės baime ir polinkiu atidėlioti.

Sakytinės kalbos pagrindą sudaro aktyvus ir pasyvus žodynas, tad galima sakyti, kad žodyno plotis atspindi sakytinės kalbos lygį. 2–3 metų vaiko žodynas pradeda sparčiai didėti. Pastebėta, kad jį didina tėvų verbalinis bendravimas su vaiku, tad kartu turėtų pakilti ir sakytinės kalbos lygis. Senesnių tyrimų (Huttenlocher et al., 1991; Hart ir Risley, 1995) rezultatai rodo, kad tėvų verbalinis bendravimas su vaiku skatina sakytinės kalbos vystymąsi, tačiau naujų tyrimų šia tema rasti nepavyko, ypač Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, iškeltas tyrimo tikslas – nustatyti sąsajas tarp tėvų vertinamo sakytinės 2–3 metų vaikų kalbos lygio ir jų verbalinio bendravimo su vaikais. 2021 m. kovo–balandžio mėnesiais tyrime dalyvavo 189 mamos ir 20 tėčių, auginančių 2–3 metų vaikus. Jie užpildė tyrimo tikslams pritaikytą klausimyną, kurį sudarė sociodemografiniai klausimai ir autorių sutikimu modifikuota Bendravimo raidos skalė: žodžiai ir gestai (angl. MacArthur-Bates Communicative Development Inventory: Words & Gestures, Fenson et al., 2007) ir Bendravimo įgūdžių vertinimo skalė (angl. The Conversational Skills Rating Scale, Spitzberg, Adams, 1995). Aukštesni skalių rezultatai rodo aukštesnį tėvų vertinamą vaikų kalbos lygį ir intensyvesnį jų verbalinį bendravimą su vaiku. Gauti duomenys buvo apdoroti SPSS programa, naudojantis neparametriniais statistiniais kriterijais. Tyrimo rezultatai parodė, kad mamų ir tėčių verbalinio bendravimo su 2–3 m. vaiku ypatumai (taisyklingumas, leksinė įvairovė ir reagavimas) nesiskiria (p>0,05). Bet gauta, kad aukščiau vertinami tėvų verbalinio bendravimo ypatumai siejasi su aukštesniu vaiko sakytinės kalbos lygiu: kuo tėvų verbalinio bendravimo leksinė įvairovė didesnė, tuo tėvai vaikų sakytinės kalbos lygį subjektyviai vertina kaip aukštesnį (r=0,211, p<0,05; r=0,346, p<0,01). Taisyklingesnis tėvų verbalinis bendravimas ir intensyvesnis reagavimas yra susiję su tėvų subjektyviai vertinamu aukštesniu 3 m. vaiko sakytinės kalbos lygiu (r=0,299, r=0,223, p<0,01). Tėvų verbalinio bendravimo taisyklingumo ir intensyvesnio reagavimo ryšys su subjektyviai vertinamu 2 m. vaiko sakytinės kalbos lygiu aptiktas nebuvo (p>0,05). Šie rezultatai padeda suprasti, kokie tėvų verbalinio bendravimo ypatumai siejasi su geresne 3 metų vaikų sakytine kalba, ir skatina tolimesnius tėvų verbalinio bendravimo ir vaikų kalbos ryšio tyrimus.

Įvadas. Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje ir Lietuvoje sergamumo struktūroje vyrauja širdies ir kraujagyslių ligos (Lietuvos statistikos departamentas, 2018), tad sergančiųjų šiomis ligomis sveikatos stiprinimo ir atstatymo efektyvumą lemiančių veiksnių tyrimai yra itin aktualūs. Reabilitacijos sėkmingumas dažnai priklauso ne tik nuo somatinės ligos sunkumo, bet ir psichologinių veiksnių, iš kurių vienas – asmens kognityvinės funkcijos. Metodika. Tyrime dalyvavo 118 (iš jų 90 vyrų) Abromiškių reabilitacijos ligoninėje besigydančių IŠL sergančių asmenų, kurių amžius svyruoja nuo 41 iki 70 m. (M = 57,49, SD = 7,408). Intelektiniams gebėjimams įvertinti naudota Lietuvoje adaptuota ir standartizuota Intelekto struktūros testo I-S-T 2000 R Pagrindinio modulio trumpoji versija. Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta remiantis SPSS 20 programiniu paketu. Rezultatai. IŠL sergančių asmenų verbalinis (p=0,004), matematinis (p=0,002), vaizdinis (p<0,000) ir bendrasis intelektas (p<0,000) yra žemesni nei jų bendraamžių, kurie sudarė Lietuvos standartizacinę imtį. Įvertinus amžių paaiškėjo, kad šie skirtumai išlieka tik vyresnių (vyresnių nei 51 m.) tiriamųjų imtyje. Jaunesnių pacientų (41–50 m.) intelekto lygis nesiskiria nuo sveikų bendraamžių. Intelekto testo užduočių teisingų atsakymų skaičiaus analizė poskalėse patvirtino, kad jaunesni tiriamieji teisingai atsako į tiek pat intelekto testo poskalių (išsk. Kubelių) klausimų kaip ir sveiki bendraamžiai, o vyresni tiriamieji teisingai atsako į statistiškai mažiau intelekto testo poskalių (išsk. Palyginimo) klausimų nei sveiki jų bendraamžiai. Diskusija. Palyginus sergančiuosius su standartizacine imtimi rasta, kad sergančiųjų intelektiniai gebėjimai yra žemesni nei sveikų. Atsižvelgus į amžių nustatyta, kad šis skirtumas išryškėja 51 m. ir vyresnių asmenų grupėje, o 50 m. ir jaunesnių asmenų intelektiniai gebėjimai nesiskiria nuo standartizacinės imties. Manant, kad jaunesnių asmenų ligos trukmė yra trumpesnė, tikėtina, jog ir ligos poveikis intelektiniam funkcionavimui yra mažesnis. Kita vertus, skirtumai galėjo neišryškėti ir dėl tyrimo metodologinių ribotumų. Išvada. IŠL sergančiųjų intelektiniai gebėjimai yra žemesni nei sveikų to paties amžiaus asmenų tik nuo 51 metų.

Moksliniais tyrimais patvirtinta, kad aukštesnius intelektinius gebėjimus turintys mokiniai turi aukštesnius akademinius pasiekimus (Rani, 2017; Peng et al., 2019), tačiau populiarėjant intelektinių gebėjimų vertinimui remiantis mokytojų nuomone, kyla klausimas ar šis ryšys išlieka reikšmingu. Tyrimuose pateikiami įrodymai, kad mokinio pasiekimai priklauso ir nuo mokinio aplinkai priklausančių veiksnių, pavyzdžiui, mokytojų dalykinių ir asmeninių kompetencijų (Bastian, 2018; Koleňáková & Hošová, 2019). Pastebima, kad mokytojo aukštesnis pedagoginis laipsnis ir turimos profesinės žinios padeda mokytojui efektyviai išnaudoti pamokos laiką, taikyti įdomius ugdymo būdus ir valdyti pamokos turinį, o šių mokytojų mokiniai demonstruoja aukštesnius akademinius pasiekimus (Boadu, 2015). Tyrimai rodo, kad aukštus akademinius pasiekimus demonstruoja tie mokiniai, kurių mokytojams būdingi tam tikri asmenybės bruožai (Kell, 2019). Nors ryšio tarp mokytojų charakteristikų ir mokinio pasiekimų įrodymų netrūksta, tačiau neaišku, kokį poveikį mokytojo charakteristikos daro mokinio gebėjimų bei akademinių pasiekimų ryšiui.

Introduction: Intellectual abilities help students to satisfy the need of self-realization. Some researches show that gifted students have positive self-esteem, but negative self-concept of their giftedness. Other authors argue stating that reasoning abilities help students achieve high results and results high self-concept. The aim of this study was to evaluate how differ academic self-concept according the reasoning abilities during schooling years. Methods: Intelligence Structure Test I-S-T 2000R (Amthauer et. al., 2007), designed for measuring reasoning (general, numerical and figural) abilities, General Academic Self-Concept Scale (Rost, Lamfuss, 1992) and the Scale of Self-Concept in Individual Subjects (Rost, Sparfeld, Schilling, 2002), designed for measuring self-concept in academic activity, mathematics and Lithuanian language, were used in the research. 409 students (206 girls and 133 boys, 16 years old) from Lithuania high schools participated in the research. Result: Students’ who are gifted (IQ >130) in general reasoning abilities (n=17), verbal reasoning abilities (n=15), numerical reasoning (n=26) and figural reasoning (n=18) self-concept in academic activity, mathematics and Lithuanian language were separately compared with less gifted peers. The results showed that students who have high general and numerical reasoning abilities have significant higher general self-concept in academic activities and mathematics. Students who have high figural reasoning abilities have higher selfconcept in mathematics. Verbal reasoning abilities have not significant links with academic self-concept. Self-concept in Lithuanian language do not differ according to reasoning abilities. Discussion: It could be stated that high gifted 16 years old students have higher self-concept in general academic activities and in mathematics, but not in Lithuanian language. [...]

Introduction: Interests could be considered as a facet of internal motivation (Kandler et. al., 2011). Interesting activity seems desirable and satisfying by itself. Some researches shows that cognitive abilities could facilitate diversity and intensity of interests, so it could be hypothesized that intellectually gifted students will be more interested in different activities compared with peers. Methods: The following methods were employed in the research: Lithuanian version of the Intelligence Structure Test IST-2000R (Amthauer et. al., 2007) seeking to assess fluid and crystallized intelligence, as well as the General Interest Scale GIS (Brickenkamp, 1990) seeking to assess intensity and breadth of individual interest in 16 areas. 409 students (206 girls and 133 boys, 16 years old) from Lithuania high schools participated in the research. Result: The results showed that very similar groups of students have higher (i.e. IQ >115) fluid intelligence (n=106) and crystallized intelligence (n=104). These students were considered as gifted. According T-test criterion gifted students don’t significant differ from their average gifted peers in intensity of general interests, but gifted in fluid intelligence students compared with average gifted peers are significant more interested in computer technology and sport, but less interested in literature, education and fashion. Gifted in crystalized intelligence students are significant more interested in computer technology, architecture and science, but less interested in business. Discussion: It could be concluded that intensity 16 years old gifted students’ general interests are similar to their peers, but they are interested in different activity areas. These differences seems very interesting in the context of labor market trends in Lithuania.