Žmogus ir žodis / Man and the Word, 2007, t. 9, nr. 4: Filosofija

Straipsnyje analizuojama intencionalumo kritika Heideggerio ir Levino filosofijoje. Heidegeris intencionalumą siekia apmąstyti transcendavimo terminais ir susieja jį su praktine plotme. Levinas kritikuoja epistemologinį ir reprezentacionalistinį intencionalumo pobūdį. Jo manymu, intencionalumas turi būti modifuokatas į etinį santykį. Abu šie autoriai remiasi Husserlio išplėtota intencionalia analize, kuri turi atskleisti pačiuose suvokimo objektuose ištirpdytas juos steigiančias intencijas. Abu jie akcentuoja intencionalios sąmonės ir pasaulio koreliacijos analizės naujumą ir veiksmingumą lyginant su tradicine subjekto ir objekto santykio schema. Kita vertus abu jie bando kritiškai įvertinti fenomenologinę intencionalumo koncepcijąkaip nepakankamą ir tokiu būdu skatina jos tolimesnę plėtotę. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos galima konstatuoti, jog didžiausia Heideggerio klaida buvo ta, kad jis intencionalius išgyvenimus susieja su galutiniu sąmonės aktų atlikimu ir įsisąmoninimu, tuo tarpu Levinas klysta intencionalumą siekdamas pagrįsti neintencionalumu ir apeliuodamas į metafizinį pirminių impresijų ir nesąmoningų jutimų pobūdį.

Analizuojant istorijos proceso ir socialinės struktūros teorinės rekonstrukcijos metodologinės problemas naudinga aptarti šių teorijų metodologines projekcijas į numanomus ugdymo principus ir standartus. Šiame darbe remiantis Miltono Friedma-no, Karlo Raimundo Poperio, Frydricho Augusto von Hayeko, Hannah Arendt darbais analizuojami istorijos proceso rekonstrukcijos objektyvumo, procesualumo, istoriškumo, sistemingumo, determinizmo ir teleologijos principai ir juos lydintys teoriniai paradoksai, mitai ir standartai. Socialinių struktūrų teorinių interpretacijų (konstrukcijų ir rekonstrukcijų) vienpusiškumas ir ideologinis angažuotumas išryškinamas juos atitinkančių metodologinių ugdymo principų ir standartų analize.