Istorija 1968, t. 9

Proletariatas, kaip vadovaujanti revoliucinė klasė, tapo galinga organizuojanti jėga, pertvarkant ekonomiką, statant socializmą ir komunizmą. Socialistinės statybos laikotarpiu darbininkų klasė turėjo išspręsti daug naujų politinių ir ekonominių uždavinių. Vienas iš svarbiausiųjų uždavinių buvo kelti darbo našumą. Tai užtikrino materialinių ir dvasinių gėrybių perteklių, be kurio neįmanoma visapusiškai patenkinti visuomenės narių poreikių. Tai pagrindinis uždavinys, kuriant naują visuomeninę santvarką […].

Straipsnyje nagrinėjama Vilniaus akademijos auklėtinio, profesoriaus, rektoriaus, mokslo veikėjo Alberto Vijuko Kojalavičiaus gyvenimas ir jo mokslinė veikla. Albertas Vijukas Kojalavičius, gimęs Kaune 1609 m., miręs Varšuvoje 1677 m., yra parašęs nemaža veikalų iš Lietuvos praeities. Iš visų jo veikalų žymiausias yra " Lietuvos istorija" ("Historiae Lituanae" ), parašytas lotynų kalba. Šio veikalo išėjo dvi dalys. Pirmoji dalis apima laikus nuo Lietuvos valstybės pradžios iki krikščionybės įvedimo ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės susijungimo su Lenkijos Karalyste. Šią dalį sudaro 9 knygos, ji turi 399 puslapius (išleista Gdanske 1650 m.). Antroji dalis apima laikus nuo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės susijungimo su Lenkija iki unijos. Ji išleista Antverpene. Ją sudaro 8 knygos, turi 496 puslapius. Anksčiau mokslininkų nuomonės A. Kojalavičiaus veikalo "Lietuvos istorija" klausimus skyrėsi; vieni mokslininkai manė, kad "Lietuvos istorija" yra M. Strijkovskio veikalo "Kronika" (išleista 1582 m.) vertimas, kiti A. Kojalavičių laikė geriausiu XVII a. Lietuvos istoriku. Straipsnyje lyginama A. Kojalavičiaus "Lietuvos istorijos" ir M. Strijkovskio "Kronikos", parašytos lenkų kalba, kompozicija ir lietuvių kovų su kryžiuočiais aprašymai. Straipsnyje pabrėžiama, kad A. Kojalavičius, nors pats ir buvo jėzuitas, tačiau, rašydamas apie lietuvių kovas su kryžiuočiais, palaikė lietuvius.

Remdamasis Ugarito šaltiniais, paskelbtais iki 1965 m., autorius nagrinėja tarnybinę prievolinę žemėvaldą karališkojoje (valstybinėje) žemėje senovės Ugarite. Už tarnybą žemę gaudavo asmenys, priklausantys nemažiau kaip 41 karališkųjų tarnybininkų verslinei grupei. Tai buvo privilegijuotos diduomenės atstovai, žyniai, amatininkai, karališkosios žemės ūkio darbuotojai. Diduomenės atstovai buvo atleidžiami nuo prievolių, nesusijusių su jų verslu, o mažiau privilegijuotos grupės, atrodo, nebuvo atleidžiamos. Yra žinoma, kad prievolinės žemės apėmė ne mažiau kaip 65 gyvenvietes (apytikriai žinoma 180 gyvenviečių), bet kaimo bendruomenė neturėjo jokių teisių tvarkyti šias žemes. Jeigu galima teigti, kad neprivilegijuotų verslų atstovai įdirbdavo jiems skirtą žemę patys su savo šeimomis, tai diduomenės atstovai (šakinu, marjanu, mudu ir kt.) gaudavo žemes tuo pačiu metu įvairiose gyvenvietėse ir tikriausiai jas įdirbdavo, išnaudodami darbą ankstesnių laikytojų, iš kurių karaliaus valdžia atimdavo žemę už tarnybinių prievolių neivykdymą. Šiame straipsnyje plėtojama mintis, kad greta bendruomeninės žemės, kuri buvo pagrindinis žemės valdymo būdas, ypač svarbų vaidmenį Ugarite vaidino tarnybinis prievolinis žemės valdymas.