Žmogus ir žodis / Man and the Word, 2009, t. 11, nr. 1: Didaktinė lingvistika

Akademiniuose tekstuose pasitaiko tam tikro specifinio kalbėjimo – metakalbos, kuria autorius siekia paaiškinti skaitytojui teksto kalbą, atkreipti dėmesį į svarbesnius tyrimo dalykus, padėti geriau suvokti jo struktūrą. Straipsnyje aptariami studentams skirtuose metodiniuose leidiniuose teikiami nurodymai, kaip jų akademiniuose tekstuose, ypač baigiamuosiuose studijų darbuose, turėtų būti vartojami metakalbos elementai. Apžvelgus studentų darbus (daugiausia socialinių ir humanitarinių mokslų) matyti, kad metakalbos elementų pasitaiko daugiausia įžanginėse jų dalyse – pratarmėje ir įvade. Paprastai metakalba vartojama nusakant darbo objektą, aktualumą (svarbą), naujumą, tikslą ir uždavinius, apibūdinant darbo sandarą ir medžiagą, tyrimo metodiką. Kartais dar pateikiama hipotezė. Tyrimo problema formuluojama gana retai. Matyti, kad daugiau pastangų dedama surašyti visus įvadinėms dalims būtinus atributus (elementus), o ne į specifinį metakalbėjimo būdą, teksto komponavimo ir siejimo priemones. Labai reta skaitytojo susidomėjimą keliančių metakalbinių pastabų. Vis dėlto metakalbos elementų vartojimas skatina studentus atidžiau žvelgti į darbo esmę, jo visumą, tinkamai tekstą struktūruoti ir aprašyti – ugdo jų mąstymą ir kalbą.

Interneto dienoraštis, arba blogas, apibrėžiamas kaip atnaujinamas interneto puslapis, sudarytas iš įrašų, sudėtų atvirkščia chronologine tvarka taip, kad naujausias įrašas pasirodo pirmas. Komuni-kacinis interneto dienraščio tikslas yra dalytis informacija su blogo skaitytojais internetu, tačiau pati informacija skiriasi priklausomai nuo blogo tipo (pvz., naujienų, komentarų, dienoraščiai ir t. t.). Be to, blogai turi tradicinių žanrų, pavyzdžiui, dienoraščio, antologijos ir kt. bei Netspeak, kalbos, būdingos internetui, požymių. Taigi šio straipsnio objektas – britų (Elspeth Attwooll, Richard Corbett ir Robert Sturdy) ir lietuvių (Laimos Andrikienės, Vytauto Landsbergio ir Justo Paleckio) europarla-mentarų 2007 metais parašyti blogai. Straipsnio tikslas – aprašyti ir palyginti angliškų ir lietuviškų politinių blogų lingvistinius bruožus. Naudojamasi Bhatia siūlomais žanro analizės metodais, koncen-truojantis ties lingvistinų bruožų analize.Apibendrinant galima pasakyti, kad britų ir lie-tuvių europarlamentarų blogai lingvistiniu požiūriu nėra homogeniški, nes pastebima tiek formalios (pvz., terminai, formalus žodynas, ilgi sudėtingi sakiniai ir t. t.), tiek neformalios kalbos (pvz., kas-dienė kalba, ekspresyvus žodynas, klausiamieji, šaukiamieji sakiniai ir t. t.) bruožų. Vis dėlto lietuvių europarlamentarų bloguose labiau dominuoja ne-formalus žodynas, kalba taip pat yra vaizdingesnė, asmeniškesnė ir emocionalesnė, ryškesni asmeninio stiliaus bruožai. Tiek lietuvių, tiek anglų bloguose interneto kalbos ypatybės nedominuoja.

Stilistikos darbuose nurodomos svarbiausios mokslinio stiliaus ypatybės. Logiškumas, pabrėžtas nuoseklumas galėtų būti siejami su funkcine semantine teksto kategorija – rišlumu, turinčia savitą siejimo priemonių sistemą. Mokslinio stiliaus tekstų siejimo priemonių funkcionavimui nustatyti remiamasi kiekybine ir kokybine 35 mokslinių tekstų analize. Jos pagrindą sudaro 22 lingvistinių požymių programa. Loginių-semantinių ir leksinių siejimo priemonių vartojimo polinkiai patvirtina mokslinio stiliaus tekstų raiškos savitumą, priklausantį nuo antrinių nekalbinių veiksnių, ypač mokslinio pažinimo komponentų. Iškirtieji lingvistiniai požymiai padeda atskleisti mokslinio stiliaus vidinę diferenciaciją, priklausančią nuo postilio ir mokslo šakos. Tiriamos eksplicitinės siejimo priemonės, sutelktos sakinio pradžioje, pabrėžia daugialypį sa kinių ryšį, joms būdingas stereotipiškumas. Siejimo priemonės įvertintos faktorių analizės metodu. Jos gali priklausyti nuo mokslinio teksto komponentų, ypač aprašymo, samprotavimo ir autoriaus individualiojo stiliaus.

Straipsnyje analizuojami tekstai, kuriuos respondentai pateikė kaip kalbinę reakciją į atsiprašymo situaciją, kai mokytojas laiku negrąžina ištaisyto kontrolinio darbo, t. y. adresantas neatlieka veiksmo, kurį pats buvo įsipareigojęs atlikti. Padaryta žala nemateriali, nedidelė. Dalyvių santykiai vertikalūs, nelygiaverčiai: juos skiria socialinė distancija (amžius, išsilavinimas) bei situacinis statusas. Veiksmas vyksta viešoje erdvėje. Analizuojami 738 atsakymai (145 kalbinės elgsenos variantai). 441 atsakymas rodo, kad situacija suprantama kaip atsiprašymas. Tai tekstai, kuriuose: 1) atsiprašoma dėl susidariusios padėties; 2) prisipažįstama suklydus; 3) teisinamasi; 4) pažadama. 297 respondentai šios situacijos nelaiko reikalaujančia atsiprašymo. Šie tekstai: 1) tik įvardija pačią situaciją ir nurodo, kad įsipareigojimas nukeliamas vėlesniam laikui; 2) situaciją apskritai ignoruoja; 3) kaltę perkelia adresatui. Čia svarbiausiais laikomi tekstai, eksplikuojantys ar implikuojantys atsiprašymą. Eksplicitinė raiška įvairiomis veiksmažodžio atsiprašyti formomis rasta 281 atsakyme (39 skirtingi tekstai). Implicitiškai atsiprašymas reiškiamas veiksmažodžiais atleiskit (31 ats.; 12 tekst.), nepykit (13 ats., 6 tekst.), dovanokit (3 ats., 2 tekst.). 5 tekstuose išreikštas savo klaidos pripažinimas, 57 atsakymai (15 tekst.) rodo teisinimąsi. Atsiprašymą ignoruojančiuose tekstuose dominuoja pažadai (55 ats., 13 tekst.), situacijos ignoravimas (18 ats., 4 t.), kaltės perkėlimas mokiniams (12 ats., 7 t.).

Kito sąvoka daugiaprasmė ir tarpdisciplininė, tačiau literatūrinio (meninio) diskurso savastis sąlygoja jo specifinį suvokimą. Tiek meniniai, tiek ir nemeniniai tekstai bei literatūros teorijos pateikia kito ir kitokumo traktuotes iš įvairių žiūros taškų. Šiame straipsnyje kito (konkretaus įvaizdžio ar jo abstrakcijos) suvokimas meniniame diskurse nagrinėjamas kaip dvieigis ir dvipusis kūrinio kūrimo (rašymo) ir recepcijos (skaitymo) procesas ir emocinis ar intelektinis efektas. Kito sąvokos daugiaprasmiškumas siejamas su įvairiais lingvistiniais, stilistiniais, literatūriniais, kontekstiniais bei psichologiniais tekstų kūrimo ir recepcijos bruožais: nutolinimu (defamiliarizacija), literatūriškumu, formos ir reikšmės naujumu, originalumu, išradingumu, fiktyvumu, savireferencija, netikėtumu ir kt. Susitikdami su kitu rašytojas ir skaitytojas patiria tiek analogiškų, tiek ir skirtingų teksto kūrimo ir suvokimo būsenų. Iš dalies savarankiškai abu agentai (rašytojas ir skaitytojas) išgyvena emocinę ir kultūrinę kaitą, pluralistinį savo ir kito kontekstų sambūvį, psichologinę ir idiokultūrinę transformaciją. Rašytojo (kūrėjo) santykis ir dialogas su kitu tekste priklauso nuo sąmonės ir pasąmonės veiklos dualizmo: kito kūrimo intenciją dažnai perima pats kūrinys, ir pasąmonės kūrybinė galia valdo teksto kryptis ir kuria kitokumo meną spontaniškai iškeldama netikėtus žodžius, minties ir veiksmų posūkius. Skaitytojas gali suvokti kito vaidmenį ir reikšmę tik etiška, atsakingai, kompetentingai ir kūrybiškai skaitydamas tekstą.

Straipsnyje aptariamos kosmetikos ir parfumerijos reklamos, išspausdintos žurnale „Cosmopolitan“ 2005–2007 m. Domėtasi, kaip ir kur išdėstomi vaizdiniai elementai, kokiu būdu išryškinama svarbiausia informacija. Analizuoti reklamos tekstų elementai: antraštės, paantraštės, pagrindiniai tekstai, šūkiai, taip pat apipavidalinimo elementai: šriftai, šrifto ir fono spalvos, iliustracijos. Rasta 214 reklamų: dauguma jų turi antraštę ir du paveikslus: reklamuojamos prekės ir prekės vartotojo. Maždaug kas antra reklama turi pagrindinę teksto dalį, paantraštę ir šūkį. Visose reklamose pateiktas prekės ženklas. Antraštės, paantraštės ir šūkiai pasižymi glaustumu: dažniausiai yra labai trumpi, vientisiniai, konstatuojamieji sakiniai. Tokie paprasti sakiniai yra lengvai suvokiami, neįkyrūs ir todėl paveikesni. Ilgesni sakiniai skaidomi į 2–5 eilutes po 1–3 žodžius: distakcija traukia dėmesį, didina įtampą. Pagrindinio teksto kalbos forma irgi paprasta ir lakoniška. Įprastinė teksto elementų vieta – dešinė puslapio pusė ir apačia. Čia pateikiamas ir reklamuojamos prekės paveikslas. Žmogaus fotografija 1/3 reklamų užima visą puslapį. Mažesnis žmogaus paveikslas komponuojamas prieš tekstą kairėje: vaizdu sustiprinama žodinė informacija. Pagrindiniam tekstui renkamasi lengviausiai skaitomą įprastą jį šriftą. Antraštes, paantraštes ir šūkius reikia išskirti iš aplinkos, todėl dažniausiai naudojamos didžiosios, didesnio dydžio, paryškintos ir gulsčiosios raidės. Spalvomis nepiktnaudžiaujama: šriftui ir fonui imamos 2–3 spalvos; populiariausios – balta, juoda ir mėlyna. Vaizdinių elementų paskirtis – priversti adresatą pirkti reklamuojamą produktą.

The aim of this research is to analyze the importance of an accent in popular songs of young people: versification trends, intervals between accents, the relationship between grammatical and metric accents. 58 songs (1239 lines) from the lists of popular songs announced by radio stations were selected for the research. An accent in songs is an important means of rhythmics. However, only a half of the analysed songs was written by combining syllabic – accentual metres of versification. Only 10 songs were written in one metre. Authors of songs usually mind the general rhythmics rules of a spoken language: they avoid two side-by-side intervals of stressed or long unstressed syllables. Most frequently, one-syllabled (48 %) and two-syllabled (37 %) inter-accentual intervals are used in the analysed songs. Three-syllabled intervals make up only 12 %; while four or five unstressed syllables between accents, as well as two stressed syllables next to each other are rare. Intervals of long stressed syllables are eliminated by inserting secondary accents. When two stressed syllables meet, a word of lower importance loses its accent. The tendency of the Lithuanian language to the choree rhythm (every second syllable is stressed) is even more obvious in the songs. Various accentuation mistakes that have been identified in the songs amount to 66. 54 mistakes are due to the influence of the spoken language; the remaining 12 mistakes were conditioned by metre, rhythm or rhyme. An accent in a poetical language is not only a common pronunciation code of a word, but also a feature of the form or even the inner power of the entire work. Therefore song writers and singers should be especially careful with respect to accentuation.

Tropai stilistų yra apibūdinami kaip beprotybė, piktnaudžiavimas ar anomalija, todėl ir lingvistinėse ekspertizėse, kai tekste vartojami žodžiai ar pasakymai perkeltine reikšme, įlįsti į kalbėtojo mąstymą, išsklaidyti semantinį miglotumą nėra paprasta. Neįmanoma ieškoti logikos ten, kur patys pasakymai priklauso paralogikos sričiai. Tačiau tai tik logikos požiūriu klaidingi pasakymai, o stilistikos požiūriu tropas pripažįstamas kaip teikiantis tam tikrą konotaciją, papildomą informaciją, ir tokia jo vartosena priimtina. Tropų fenomenas tas, kad jie sunkiai pasiduoda teisiniams apribojimams, o „nerimtų“ kalbos žaidimų kūrėjas lengviau išvengia teisinės atsakomybės. Kalbos žaidimų nelogiškumą, nerimtumą paprastai kompensuoja tropų, kaip psichologinio poveikio priemonių, prasminis efektyvumas. Kartais sakinio nepakanka, perteikiamos informacijos semantika išaiškėja iš pragmatinių situacijos dalyvių bendravimo charakteristikų, didesnio teksto arba konteksto, tiek lingvistinio, tiek ekstralingvistinio. Tropo semantika tiesiogiai susijusi su aplinkybėmis, kurioms esant jis pavartotas. Eksplicitiniai tropai yra aiškesni, lengviau iššifruojami. Kuo labiau apsitrynęs, pasikartojantis, pastovus tropas (dažniausiai tai konvencinės metaforos), tuo mažiau jo spėjimo variantų, mažiau galvosūkių. Ir atvirkščiai, kuo originalesnis, neįprastesnis, naujesnis kalbos žaidimas implicitiniais tropais, tuo daugiau interpretacijų. Tropai gali turėti užuominos pobūdį, jų semantika gali būti fakultatyvi, netikėta. Iš pasakymų perkeltine reikšme kyla įvairių aliuzijų, keletas prasminių planų, juos sunku iš karto aprėpti, taigi tropus galima įvairiai suprasti ir interpretuoti, kelti skirtingas hipotezes. Bet kuriuo atveju lieka tik spėjimas, semantinio neišbaigtumo rizika. Vis dėlto viešai ištarto žodžio kaina kartais būna per daug didelė, kad būtų žaidžiama kalba neapsvarsčius visų pasekmių.

Straipsnyje, remiantis funkcinės sisteminės lingvistikos metodika, nagrinėjama dviejų kas-dieninių pokalbių struktūra. Kasdieninis pokalbis, kaip bet kuris diskursas, yra struktūrizuotas ir sąlygojamas tam tikrų taisyklių. Analizuojamąją medžiagą sudaro du didelės apimties JAV įrašyti ir transkribuoti pokalbiai tarp vienodo išsilavinimo bendradarbių – vyrų ir moterų. Pagrindinis dėmesys skiriamas natūralios sakytinės kalbos raiškos ypa-tumams. Straipsniu siekiama parodyti, kaip kalba atlieka tarpasmeninių santykių realizavimo funkciją ir ši funkcija gali pasireikšti tam tikrų gramatinių konstrukcijų vartojimu. Pagrindinis dėmesys skiria-mas nuosakos, modalumo, elipsės, nepilnųjų sakinių raiškos ypatybėms. Atlikus analizę paaiškėjo, kad pokalbio dalyvio, kuris buvo aštuoneriais metais vyresnis už pašnekovę, kalboje buvo galima paste-bėti dominavimo tendencijų. Antrame pokalbyje, kuriame dalyvavo bendraamžiai vyras ir moteris, ypatingų kalbinės išraiškos skirtumų nebuvo. Gali-ma daryti išvadą, kad amžius yra svarbus socialinis veiksnys, galintis daryti įtaką kalbėtojų santykiams ir nulemti tam tikrą šių santykių asimetriškumą.

Autobiographical writing has experienced a dynamic growth in significance and development in recent decades both in the European and especially East European literature. Latvian women’s autobiographical writing of the 1990s has been produced by women authors of the generation who directly experienced World War II as the central event of the 20th century European history, hence their texts provide historical evidence of a very complicated period in contemporary Latvian history. At the same time these texts function as autobiographical accounts of the girl’s childhood, interrupted by the war that further determines her life either under the occupational regime or in exile. The modality of these texts is determined by the fact that these authors feel compelled to bear historical evidence of that history, which became also a part of their lives. The present article is focused on Anita Liepa’s and Vizma Belševica’s texts regarding paratextual features that have an essential role in constructing the modality of autobiographical narrative – the construction of the paratextual frame and the use of photographs.