Diplomatai dr. Petras Povilas Daužvardis ir Juzefa Rauktytė-Daužvardienė, vyras ir žmona, buvo Lietuvos atstovai JAV. Nuo 1937 m. J. ir P. P. Daužvardžių užimamos konsulinės pareigos Čikagoje, jų įvairios viešos veiklos ir privatūs gyvenimai buvo tampriai susiję su Lietuva ir jos piliečiais krašte ir emigracijoje. Dokumentinė medžiaga, kuri yra saugoma ir prieinama Lietuvoje ir JAV archyvinėse institucijose, iki šiol paskelbta mokslinė literatūra ir išlikusi gyvoji atmintis (t. y. asmenys , kurie pažinojo abu ar vieną iš diplomatų) rekonstruoja Daužvardžių gyvenimo istorijas, o konsulų veikla leidžia „peržengti“ tradicinės biografijos rėmus ir modeliuoti kelis atskirus ir tarpusavy susijusius tinklus: institucinė veikla, vieša veikla, privati veikla. Diplomatų Daužvardžių prigimtinė diplomatija ir patriotizmas gali būti chrestomatiniu pavyzdžiu ir tautiečiui krašte ir emigracijoje.

Monografijos tikslas yra išnagrinėti Lietuvos vaidmenį ir Lietuvos specifinių politinių problemų įtaką Švedijos Baltijos politikoje 1917–1991 m. Lietuvos veiksnys Švedijos politikoje Baltijos šalių atžvilgiu analizuojamas pasitelkiant intersubjektyvią dvišalių santykių perspektyvą, tiriami abiejų pusių - tiek Švedijos, tiek ir Lietuvos užsienio politikos ir diplomatijos - subjektyvūs požiūriai ir vertinimai, labiau išryškinant švediškąją perspektyvą. Monografijoje parodomi Švedijos siekiai palaikyti Baltijos valstybes, tačiau taip pat baimės ir abejonės, svyravimai tarp palankumo ir atsiribojimo Lietuvos atžvilgiu laikotarpiu tarp dviejų imperijų (carinės ir sovietinės) žlugimo. Tyrimui panaudota daug gausios iki šiol mokslinėje literatūroje nenaudotos Švedijos archyvų medžiagos.

Šalies įvaizdžio valdymo praktikos sukelia daug dilemų, todėl turi tiek proponentų, tiek priešų. Ne išimtis čia yra ir Lietuva. Viena vertus, žiniasklaidoje piktinamasi, kad Lietuva užsienyje pristatoma kaip skurdi šalis ar Hanibalo Lekterio gimtinė, kita vertus, klausiama, ar tinkamai ir efektyviai panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai, juos investuojant į tokias neapčiuopiamas ir racionaliai sunkiai paaiškinamas veiklas kaip kultūros diplomatija ar šalies prekės ženklas. Juk šalies įvaizdis – tai beveik magiškas asociacijų ir simbolių debesis, tvyrantis neapčiuopiamos užsieniečių masės galvose. Ar galima teigti, kad jis galėtų lemti tokius racionaliai suskaičiuojamus dalykus kaip šalies ekonomika, turistų srautai ar žmonių gyvybė karuose? Pagrindinė šalis, kuria Autorius domisi ir kurios pavyzdžių daugiausia pateikia knygoje, yra Japonija. Ir ne tik todėl, kad su šia šalimi yra susijęs asmeniškai ir čia atlieka daugumą savo tyrimų. Jo manymu, kaip tik Japonijos šios srities laimėjimai galėtų padėti Lietuvai atsakant į tam tikrus klausimus, sprendžiant dilemas ar renkantis priemones.