Nors šiuo metu nėra visuotinai priimto dirbtinio intelekto apibrėžimo, paprastai jį galima suskirstyti į dvi pagrindines sąvokas: pirma, kaip mechanizmą ar technologiją, skirtą imituoti žmogaus kognityvinius gebėjimus, ir, antra, kaip mokslo sritį, kurioje tiriamos technologijos ir mechanizmai, atkartojantys žmogaus kognityvines funkcijas. Per pastarąjį dešimtmetį dirbtinis intelektas neabejotinai tapo neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalimi, sparčiai vystosi ir plečiasi jo taikymo sritys įvairiuose sektoriuose. Nuo moksleivių mokyklose iki aukštos kvalifikacijos specialistų, pavyzdžiui, patyrusių praktikuojančių teisininkų, praktiškai kiekvienas žmogus yra susidūręs su dirbtiniu intelektu arba vienokia ar kitokia forma su juo sąveikavęs. Dirbtinio intelekto taikymo spektras yra platus ir įvairus: jis apima idėjų generavimą, vaizdų kūrimą, kasdienių procesų automatizavimą ir net dirbtinio intelekto pagalbą žmonėms funkcionuojant. Tačiau platus dirbtinio intelekto naudojimas taip pat kelia daugybę teisinių iššūkių, ypač tokiose srityse kaip intelektinė nuosavybė, civilinė atsakomybė, skaidrumas ir reguliavimas. Akivaizdu, kad nors tokios revoliucinės technologijos kaip dirbtinis intelektas suteikia daug privalumų, netinkamas jų valdymas ar netinkamas reguliavimas gali turėti didelių pasekmių, ypač atsižvelgiant į galimą superintelekto, pranoksiančio žmogaus gebėjimus, atsiradimą ateityje. Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti pagrindinius teisinius klausimus, susijusius su generatyviniu dirbtiniu intelektu. Konkrečiai jame nagrinėjami trys pagrindiniai klausimai: 1) ar generatyviniam dirbtiniam intelektui taikomi pakankami skaidrumo reikalavimai; 2) ar generatyvinio dirbtinio intelekto mokymas naudojant autorių teisėmis saugomą medžiagą pažeidžia autorių teisių įstatymus; ir 3) ar dirbtinio intelekto generuojami vaizdai ar tekstai (atsakymai į užklausas) gali būti saugomi autorių teisių. Straipsnį sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmoje dalyje aptariami minėti iššūkiai, susiję su skaidrumu, generatyvinio dirbtinio intelekto mokymu ir teisinėmis dirbtinio intelekto sukurto turinio pasekmėmis. Kadangi sprendžiant dirbtinio intelekto keliamas problemas ir valdant riziką svarbų vaidmenį atlieka visos trys pagrindinės valstybės institucijos: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia, antroje dalyje daugiausia dėmesio skiriama įvairių jurisdikcijų, įskaitant Europos Sąjungą, Jungtines Amerikos Valstijas, Kinijos Liaudies Respubliką ir Indiją, teisinės bazės, oficialių valstybinių institucijų pozicijų ir teismų praktikos palyginimui.

Straipsnyje iš šiuolaikinės vadybos teorijos pozicijų nagrinėjamos teisės ir jos kategorijų, vartojamų vadyboje, sampratos. Pateikiami siūlymai, kaip tos sampratos galėtų būti patikslintos, siekiant pašalinti jų sukeltus trukdymus keliant organizacijų vadybos efektyvumą.

People try to set their life in order according to some social system. However they do not even think that those by them chosen priorities lay somewhere deeper in a person. For this reason in our topic we could not avoid to make mention of the antique theories that had united people or during centuries had simply formed the different existential models of the person. The life of the divided person has lost its meaning. By giving too much preference to some things, one depreciate the other ones. This can lead even to a crime against the humanity. It is very important to know what foundation to lay while building our happiness of life. Every choise will be precautionary in a field of humanness, if not in that of a conscience. The dualistic life will never unite people in one family, unless the whole humanity sees its common existential end.

1991 m. atgavęs nepriklausomybę, Sakartvelas ėmėsi įvairių reformų iniciatyvų, kuriomis buvo siekiama įveikti socialistinį palikimą. Ratifikavus Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją ir vis geriau suvokiant neigiamą esamos sistemos, kuri daugiausia priklausė nuo institucinės globos, poveikį, pirmenybė buvo teikiama reformoms vaikų apsaugos srityje. Kadangi daugumoje regiono šalių vienas iš pagrindinių funkcinės vaikų priežiūros sistemos komponentų – socialinio darbo profesija neegzistavo, socialinio darbo profesijos įvedimas tapo žingsniu į šios ir daugelio kitų reformų, reikalaujančių socialinio darbo intervencijų, sėkmę. Pirmieji socialinio darbo įvedimo žingsniai šalyje buvo pradėti devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai UNICEF ir „EveryChild“ įdarbino ir apmokė 18 asmenų, atstovaujančių skirtingoms profesijoms. Laipsnio nesuteikiantis kursas buvo skirtas šių darbuotojų žinioms ir įgūdžiams ugdyti, kad būtų palaikomas deinstitucionalizavimo procesas Socialinio darbo plėtrą profesiniu lygmeniu rėmė Atviros visuomenės fondas (OSF), kuris nuo 2000 m. įvedė socialinio darbo stipendiją kelioms šalims, įskaitant Sakartvelą. Aistringai plėtodama šiuolaikines socialines paslaugas ir pristatydama socialinio darbo profesiją, pagrindinė atsidavusių Sakartvelo absolventų grupė vadovavo ir palaikė daugumą vėlesnių pokyčių socialinės apsaugos srityje šalyje. Sakartvelo socialinių darbuotojų asociacijos (GASW) įkūrimas 2004 m. buvo vienas pagrindinių žingsnių didinant informuotumą ir žinomumą apie socialinį darbą šalyje. Intensyvūs pokyčiai socialinių paslaugų srityje paskatino pirmąsias socialinio darbo studijas. 2006 m. Ivane Javakhishvili Tbilisio valstybiniame universitete (TSU) buvo sukurta magistrantūros programa. Tais pačiais metais sėkminga TSU, GASW, Sheffield Hallam (JK) ir Liublianos universitetų (Slovėnija) dvynių bendradarbiavimo projektų programa lėmė socialinio darbo studijų sukūrimą visais lygmenimis – sertifikatą, bakalauro ir magistrantūros studijas. Pirmiau minėtų iniciatyvų sėkmė ir tvarumas padėjo pagrindą stiprinti profesinę bendruomenę, po to sekė kiti svarbūs pokyčiai šioje srityje. 2018 m. Seimas priėmė socialinio darbo įstatymą, reglamentuojantį tiesioginę socialinio darbo praktiką. Įstatymas įteisino keturias pagrindines profesijos sritis: vaiko gerovės, teisėtvarkos, sveikatos ir švietimo socialinį darbuotoją, taip apsaugodamas socialinio darbuotojo vaidmenį šiose srityse. Taip pat akcentuojamas socialinio darbuotojo vaidmuo savivaldybių lygmeniu, teisiškai išplečiant socialinio darbo atsakomybę už centrinio lygmens statutinių paslaugų ribų, kurių pagalbos teikimo funkcijos yra ribotos. Paralelinis socialinio darbo raidos procesas nevyriausybiniame sekto riuje, aiškiai atskleidžiantis aktyvaus visuomeninio lygmens darbo naudą, turėjo įtakos socialinio darbo prevencinių funkcijų teisiniam pripažinimui. Naujai išvystytai socialinio darbo profesijai buvo sunku rasti tvirtą vie tą tarp gerai pripažintų profesijų, turinčių ilgą istoriją, ypač teisingumo, medicinos ir pedagogikos srityse. Tačiau teigiama profesinio tobulėjimo ir pripažinimo patirtis įgyvendinant teisingumo reformą, kuri buvo vykdoma po pirminių pasiekimų vaiko gerovės srityje, dar labiau parodė šios profesijos ir jai atstovaujančiųjų gebėjimus. Tikimasi, kad naujai priimtas socialinio darbo įstatymas lems socialinio darbo sėkmę sudėtingoje institucinėje ir socialinėje sveikatos priežiūros ir švietimo sistemų aplinkoje. .

The normative acts and various codes of laws of pre- Revolutionary Russia are of great interest for historians studying law since they give an opportunity to retrace the development of the legislative basis for different life spheres of the state, for instance, court statutes etc. Therefore, it should be noted that the principal source of the criminal law of the First Republic of Lithuania was the 1869 Code of criminal laws and its supplements. It was revised, and the imperfections of the 1939 and 1859 Code of laws were eliminated. The Lithuanian military courts particularly followed volumes No. 22–24 of the 1869 Code of the Criminal laws, the 1903 Criminal Code of the Russian Empire, other legal regulations that were adjusted to the aspects of the organization and competence of Lithuanian military courts within Lithuanian laws, constitution and army organization. The Code of Criminal laws was the principal legal source for the regulations of military courts (such as army court, court martial, regiment court and the officers’ court of honour), the military discipline regulations, the Punitive Code of War in Lithuania, Latvia and Estonia. The 1869 Code of Criminal laws was valid until February 1939 in Latvia and until April 6, 1938 in Estonia. In case of Lithuania, this Code was still valid until the first Soviet occupation.

Comprehensive protection of the rights of the victim is receiving increasingly more attention both at national and international level. Thus, this study aims to analyse the rights of the victim – the legal regulations and practical application of the victim’s right to protect their rights to the highest possible degree. The first part of the study is devoted to the victim’s right to be informed. This right is directly related to the victim’s opportunity to actively take part in the proceedings. A problem identified in this regard is the option provided in the law that a decision to refuse initiation of criminal proceedings may be written in an abridged form. An additional encumbrance arises from the incorrect interpretation and application of the legislative norm stipulating the right of the victim to familiarise themselves with the case material. The second part of the study analyses the victim’s right to protection. This issue is viewed in context with Directive 2011/99/EU of the European Parliament and of the Council on the European protection order. The study concludes that the protective measures indicated in the Directive have existed in Latvia since the Criminal Procedure Law came into force in 2005. A positive element is the possibility to protect a victim in any member state of the EU. The third part of the study is devoted to the victim’s right to compensation. Compensation for harm inflicted to the victim by the crime is an essential part of the principle of restorative justice. A proposal is put forth to improve the state compensation mechanism. The study indicates the necessity to give special attention in practice to locating a person’s property. This would allow to better ensure that criminally acquired property is found and compensation for harm to victims is available. The study refers to a judgement of 8 March 2017 of the Constitutional Court of the Republic of Latvia, which pertains to the returning of criminally alienated property to its rightful owner and the rights of the person who had acquired this property in good faith. The conclusion of the study stresses that the ideal model for protecting the rights of the victim would, of course, be that having found a crime to have been committed, the person contacts the investigative body, testifies as to their knowledge about the offence and submits a claim for compensation, and afterwards they merely have to await the state compensation to be transferred to their bank account, and information to be provided to them about the proceedings. Such a procedure would only be applied if the victim does not wish to actively involve themselves in the criminal proceedings.

Andrius Volanas was a sixteenth-century Lithuanian Calvinist leader. He was known not only for his political activities, but also gained notoriety as the author of De libertate politica sive civili (1572), in which he studies the main social and political problems of Lithuania. In this book we can find political and social ideas that were modern not only for Lithuania of that time, but also for Europe, where different protestant theologians were trying to define the new social and political frames of social and political life, and in so doing were trying to find the keys to political modernization. They sought inspiration not only among their contemporaries, but also in ancient Hellenistic philosophy. The Roman philosopher Cicero was one of their most popular sources of inspiration. Andrius Volanas and others had used Cicero’s ideas to look for new vectors in political and social life.