Darbe atskleidžiamos Lietuvos olimpinės akademijos ištakos, analizuojami pagrindiniai veiklos bruožai, olimpinių žaidynių rezultatų mokslinis vertinimas, aptariamos moksleivių olimpinio švietimo problemos. Laikotarpis (10 metų) po Lietuvos tautinio olimpinio komiteto teisių sugrąžinimo Berlyne yra svarbus sporto istorijai, tampa nuoseklaus tyrinėjimo objektu. Įvertinus Olimpinės akademijos veiklą šiuo laikotarpiu, galima teigti, kad olimpinis švietimas, sporto mokslas atveria naujas galimybes. Olimpizmas, kaip svarbus kultūros reiškinys, didelis intelektualinis potencialas, ieško naujų veiklos būdų, teorinių ir praktinių išdėstytų problemų, temų, susijusių su žmogaus sveikata, fiziniu pajėgumu, sportininkų meistriškumo tobulinimu, sprendimo. Ateityje olimpinis švietimas turi būti artimai susijęs su olimpizmo vertybėmis, kurias būtina skleisti visiems Lietuvos gyventojams.

Žurnalas „Sporto mokslas“ mini garbingą sukaktį – jis leidžiamas jau 30 metų. Per šį laikotarpį nueitas ilgas, sudėtingas raidos ir brandos kelias, kuris leidžia vadintis neatsiejama Lietuvos sporto mokslo dalimi. Šiuo metu Leidėjų tarybai vadovauja Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. Lina Kaminskienė ir Lietuvos olimpinės akademijos prezidentė prof. dr. Asta Šarkauskienė, žurnalo vyr. redaktorius – prof. habil. dr. Kazys Milašius. Skyrių atsakingųjų ir redaktorių tarybą sudaro 26 asmenys, iš kurių 16, arba 61,5 proc., yra įžymūs užsienio šalių sporto mokslininkai. Žurnalas referuojamas tarptautinėje duomenų bazėje Copernicus. Žurnalo „Sporto mokslas“ misija – skelbti naujausių, originalių Lietuvos ir kitų užsienio šalių įvairių mokslo sričių: socialinių, gamtos ir medicinos, fizinių, humanitarinių – mokslinių tyrimų rezultatus, skleisti naujausias žinias iš pasaulio, Europos sporto mokslo kongresų, simpoziumų, konferencijų, supažindinti su apgintomis sporto mokslo daktaro disertacijomis, monografijomis, padėti formuoti Lietuvos sporto mokslo strategiją. Per 30 žurnalo leidybos metų paskelbta 1330 straipsnių. Daugiausia publikacijų – 684 buvo paskelbtos socialinių mokslų srities problemoms nagrinėti. Žurnalo vertę rodantis rodiklis yra jame spausdinamų užsienio šalių autorių publikacijų kiekis. Jų yra 187, tai sudaro 14 proc. bendro jų skaičiaus. Apžvelgiant produktyviausių autorių straipsnius pagal atskiras sporto mokslo kryptis, galima pažymėti, kad Lietuvos sporto mokslo lyderiai yra prof. J. Skernevičius, prof. A. Skurvydas, prof. P. Karoblis, prof. A. Raslanas, prof. K. Milašius, prof. A. Skarbalius, prof. A. Poderys, prof. R. Dadelienė, prof. S. Poteliūnienė. prof. L. Tubelis.

Rengiant Lietuvos sportininkus Sidnėjaus olimpinėms žaidynėms, Lietuvos sporto mokslininkai vykdė dvi mokslo funkcijas iš keturių: teikė mokslo paslaugas ir ugdė mokslui imlią bendruomenę. Lietuvos sporto mokslininkai vykdė misiją: panaudojant Lietuvos mokslo potencialą, padėti treneriams krypringai valdyti sportininkų rengimą, kad jie olimpinėse žaidynėse pasiektų geriausius asmeninius rezultatus; teikianr naujausias sporto mokslo žinias, tobulinti trenerių kvalifikaciją ir ugdyti mokslui imlią sporto bendruomenę. Situacijos analizė parodė, kad sporto mokslo paramos rengiant Lietuvos sportininkus Sidnėjaus olimpinėms žaidynėms galimybės pakankamai ribotos. [..]

Sporto mokslo pagrindinė funkcija – pažinimas. Sporto mokslas, kaip atskira integraliųjų mokslø kryptis, pradėjo formuotis XX a. Tačiau, nors ir negausi, išlikusi medžiaga apie atletų rengimąsi Olimpijos žaidynėms stebina jau tada buvusia sportinio rengimo sistema, jos atrama į anatomijos, fiziologijos, psichologijos mokslus. Tam reikėjo specifinių kultūrinių vveiksnių visumos. Kūno kultūros, sporto mokslui, turinčiam savo tyrimo objektą, mokslinę teoriją ir kt., taip pat reikėjo tam tikrų veiksnių visumos. Kol jų nebuvo, vyravo atskirų tyrimų sritys, kryptys. Lietuvoje kūno kultūra, sportas visų pirma pradėti nagrinėti teoriniu, edukaciniu, sveikatos požiūriais. Čia, kaip ir visoje Europoje (Spenceris ir kt.), neįkainojamą vaidmenį suvaidino Lietuvos filosofai, kultūrologai, pedagogai, švietėjai. A. Sniadeckis dar pačioje XIX a. pradžioje nagrinėjo vaikų fizinį auklėjimą, prasmingus žaidimus ir pramogas propagavo vyskupas M. Valančius (XIX a. vidurys), fizinio lavinimo teorijos klausimus aptarė St. Šalkauskis (XX a. pradžia), žmogaus judesius, jų esmę, svarbą, mokymą ir tobulinimą – Vydūnas, V. Sezemanas, visapusį (dvasinį ir fizinį) ugdymą – St. Šalkauskis, V. Kudirka, Vydūnas, A. Maceina, V. Sezemanas. Šių ir kitų Lietuvos filosofų, pedagogų, švietėjų mintys ir išvados reikšmingos ir mūsų dienų kūno kultūros, sporto mokslui.

Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16-ąją sudarė prielaidas valstybiniu mastu plėtoti ne tiktai pramonę, žemės ūkį, bet ir kultūrą, švietimą. Nacionalinis pakilimas turėjo įtakos naujų sąjūdžių, veiklų atsiradimui, tuo laikotarpiu pradėjo formuotis pirmosios visuomeninės sporto organizacijos, atsirado pirmieji tautiniai sporto klubai. K. Dineikos, S. Garbačiausko, S. Dariaus iniciatyva pasirodė pirmosios publikacijos apie atskiras sporto šakas ir jų žaidimo taisykles, kūno kultūros įtaką tautos, ypač jaunimo, sveikatinimui, olimpinį sąjūdį ir sporto varžybų, švenčių organizavimą. Ši veikla kėlė visuomenės susidomėjimą kūno kultūra, neatsiejama asmenybės ugdymo dalimi. Karolis Dineika jau 1923 m., kalbėdamas apie moksleivių kūno kultūrą, teigė: „Kūno kultūros sritis – tai atskira įvairių pakraipų mokslo šaka. Tuo būdu ji gali būti dalykas ir labai naudingas, ir labai žalingas, žiûrint kuriuo būdu ir kurias kūno kultūros priemones asmuo pasirinks“ (Stonkus, 2004 b). Plačiąja prasme „sportas – specifinė žmogaus judamosios veiklos forma, žmogaus kultūrinės veiklos išraiška, pasižyminti didele įvairove“ (Poderys, Visagurskienë, 2004). Mokslinė fizinio aktyvumo, judesių lavinimo, žmogaus fizinių galių kryptingo ugdymo, įvairaus amžiaus žmonių fizinio aktyvumo analizė sudaro sporto mokslo esmę. Šiame straipsnyje apžvelgiama sporto mokslo plačiąja prasme raida Lietuvoje, daugiausia dėmesio skiriant Lietuvos kūno kultūros akademijos šioje srityje nuveiktam darbui.

Sporto mokslas – visuomenės kultūros reiškinys ir sudedamoji sporto sistemos dalis. Ji nuolat ieško naujovių ir dėsningumo, kuriais moksliškai grindžiamos aktualiausios teorinės ir praktinės problemos, susijusios su žmogaus sveikata, fiziniu pajėgumu ir sportinių rezultatų siekimu, kokybišku sporto specialistų rengimu. Atliktų mokslinių tyrimų rezultatai padeda iš naujo pažvelgti į didelio meistriškumo sportininkų ugdymo sistemą ir, atsižvelgiant į įvairius veiksnius, leidžia optimizuoti sportininkų rengimą. Sporto mokslas – tai gana nauja, bet smarkiai besiplėtojanti šaka, turinti savo tyrimų objektą, metodologiją, kriterijus, savo teoriją ir filosofiją. Dabartiniu metu sporto mokslo paskirtis – atrasti ir atskleisti sporto kaip plataus socialinio bei kultūrinio reiškinio dėsningumus. Dėl šios priežasties Tarptautinė sporto ir fizinio lavinimo chartija vienu pagrindinių sporto plėtros ir populiarinimo tikslų laiko sporto mokslo plėtotę. Straipsnyje aptariami pastarųjų metų Lietuvos sporto mokslo laimėjimai: kokios sporto laboratorijos veikia Lietuvoje, kokie tyrimai atliekami su įvairaus meistriškumo sportininkais, kokie projektai teikiami įvairiems Lietuvos ir tarptautiniams fondams. Analizuojamas programos „Pekinas 2008“ vykdymas. Straipsnyje taip pat aptariami Lietuvos sporto mokslininkų ryšiai su įvairių pasaulio šalių mokslo institucijomis, aiškinama, kodėl reorganizuota buvusi Lietuvos sporto ekspertų taryba į Lietuvos sporto mokslo tarybą, su kokiais sunkumais susiduria Lietuvos sporto mokslas.

Sport science of Lithuania should not be isolated from academic society of Lithuania, it must draw it‘s vitality from other sciences, continuously stressing leading role of human factor, human potential, especially in developing open, democratic society, integral with the European culture, science and its spiritual values. Sport, and primarily Olympic sport, become inseparable part of science and culture, it expresses greatness and beauty of human being, highlights meaning of humanistic values and ennobles human spirit. Aim of our research was to define main development directions of social sciences, mainly sport science. In the process of the development of sport science in Lithuania, it is necessary to apply initiatives of scientists in solving specific state problems, increasing effectiveness of scientific research, integrating sport and studies into society, to contribute to the preparation and expertise of the documents of state importance. It is necessary to change understanding and evaluation of social and humanitarian sciences in our country: it is not acceptable application of the principles of natural and medical sciences that dominates by now. Government of Lithuania must find political will to change attitude towards humanitarian and social sciences, to regard them as real engine of science development in our country in the ¥production´ of most precious product – knowledge, culture, intellect, sport – but not as ¥freeloaders´ of the state and business structures. Procedures of habilitation, preparation of habilitation theses must become one of the methods of scientific research quality evaluation and recognition of scientific activities of the scientist.

Mokslu grindžiamoms studijoms reikia didelių pastangų, geros sveikatos. Sportas studentų gyvenime vaidina labai reikšmingą vaidmenį ne vien dėl to, kad yra puiki priemonė sveikatai saugoti ir stiprinti. Tai ir laisvalaikio forma, bendravimo priemonė, dažnai – gyvenimo būdas, esminis žmogaus būties komponentas. Lietuvos studentų sporto asociacijos (LSSA) pagrindiniai tikslai yra padėti šalies aukštosioms mokykloms sėkmingai organizuoti ir plėtoti student kūno kultūrą ir sportą, sudaryti sąlygas kiekvienam studentui aktyviai dalyvauti visuomenės sportiniame gyvenime, didelio meistriškumo studentams sportininkams – sėkmingai atstovauti Lietuvai universiadose, Europos, pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Straipsnyje analizuojami viename iš tyrimų gauti duomenys, iš kurių matyti, kad pagrindinės priežastys, lemiančios studentų fizinio aktyvumo stygių, yra per dideli mokymosi krūviai, negebėjimas racionaliai organizuoti savo darbo ir poilsio režimo, noras pasirinkti kitą laisvalaikio formą, per brangios sporto paslaugos. Taigi studentai nesimankština dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Atlikto tyrimo duomenys liudija, kad Lietuvos universitetai reorganizuoja fizinį ugdymą tinkama linkme: keičiamas kūno kultūros pratybų turinys – jis daugiau orientuojamas į visavertės asmenybės ugdymą – atitinka studentų interesus ir poreikius, todėl student teigiamai vertinamas; studento ir dėstytojo sąveika daugiau grindžiama partnerystės modeliu, ir tai studentai labai vertina. Kūno kultūros mokytojas, gydytojas, treneris, auklėtojas privalo matyti visą žmogų – sudėtingą, vientisą ir nedalomą. Lygiai taip pat ir studentų sporto plėtra šiandien neįsivaizduojama be holistinio požiūrio, kuriame sporto mokslas yra neatskiriama šio fenomeno dalis.

Olimpinėms žaidynėms populiarumu negali prilygti joks kitas pasaulio renginys. Straipsnyje apžvelgiama pasibaigusių olimpinių žaidynių Pekine iššūkiai sporto mokslui. Analizuojamos ir vertinamos tokios temos: sportas ir olimpinis sąjūdis kaip socialinis reiškinys, iššūkiai biomedicinos mokslams, treniruotės planavimo ir valdymo klausimai bei mokslininkų dalyvavimas sportininkų rengimo procese. Socialine prasme įvykusios žaidynės vos ne visais aspektais vertinamos teigiamai, pažymima, kad Kinijos vyriausybei pavyko išspręsti užsibrėžtus uždavinius ir sukurti įspūdingą renginį ir reginį. Sportinių rezultatų prognozavimas nėra vien tik smalsumo tenkinimas. Fiziologinių, psichologinių ir kitų veiksnių, lemiančių rezultatus, aiškinimasis ir jų integravimas į sportinių rezultatų prognozę leidžia geriau suprasti žmogaus organizmo funkcines ypatybes. Analizuojant iššūkius biomedicinos mokslams didžiausias dėmesys skiriamas mokslininkų ir trenerių paradigmai, susijusiai su organizmo funkcijų vienovės principu ir genetikos, kaip biomedicinos mokslo lyderio, žinių taikymu sporte. Nuo to laiko, kai H. Montgomeris paskelbė apie adenoziną konvertuojančio fermento polimorfizmo įtaką sportiniam darbingumui, mokslininkai nustatė jau daugiau kaip 200 genų, galinčių reikšmingai gerinti sportinį darbingumą. Mokslininkai pabrėžia, kad aprašomas cheminis elementas dažnai organizme atlieka ir daug kitų, dar mums nežinomų, funkcijų, todėl vis primena apie su sportininku dirbančių mokslininkų ir trenerių atsakomybę. Lietuvos sportininkų pasirodymas Pekine iš esmės buvo sėkmingas. Pagal iškovotų medalių skaičių Lietuva yra 38 vietoje, pagal medalių skaičių vienam gyventojui – 15 vietoje. Dar vienas teigiamas bruožas yra tas, kad nemažai mūsų sportininkų, užėmusių aukštas vietas Pekine, galės rungtyniauti ir po ketverių metų Londone. Prisiminus formulę „Sėkmė = Genai + Aplinka“ galima teigti, kad Lietuva turi talentingų sportininkų, tačiau sėkmei būtina ir kokybiška treniruotė, ir atitinkamas treniruotės proceso valdymas.

Sporto mokslo pagrindinė funkcija – pažinimas. Sporto mokslas nagrinėja įvairias sporto formas ir vertybes, stengiasi paaiškinti ir atskleisti sporto fenomeną. Sportas – tai žmogaus galių ir kūno grožio išraiškos, žmogaus sveikatos stiprinimo, jo kūrimo ir žmonių bendravimo reiškinys. Jis šiuo metu tik ieško savo vietos ir pripažinimo tarp kitų mokslų. Šis naujas mokslas turi kovoti, kaip ir kiekvienas kitas, už savo egzistenciją. Pasaulyje pirmiausia stengiamasi sukurti mokslo pagrindus ir nuolat juos tvirtinti, gvildenti giliausias, esmines to mokslo egzistencijos problemas. Iš jauno sporto mokslo reikalaujama naujų technologijų ir gilių mokslinių tyrimų. Jau šiandien sporto mokslas turi savo teoriją, kuri nagrinėja ir sieja į vientisą sistemą esamas žinias apie sportą, tiriamojo objekto efekto esminiai, dėsningi ryšiai atskleidžiami remiantis kitomis mokslinio pažinimo formomis. Jei neatliekami išsamūs sporto tikrovės tyrimai, o remiamasi tik metodinėmis rekomendacijomis, kylančiomis iš praktinių stebėjimų, pakertamas sporto mokslo kamienas. O didžiausias naujojo mokslo – sudėtingųjų dinaminių sistemų mokslo – laimėjimas – tai realus supratimas, ką gali ir ko negali mokslas. Galima teigti, kad šių dienų mokslo laimėjimai skęsta mūsų meto deterministinėje paradigmoje, subjekto silpnybėse ir klaidose bei objekto neapibrėžtume. Tačiau paradigma keičiasi lėčiausiai, nes jos galia mokslo plėtrai didžiausia. Naujosios mokslo paradigmos pokyčių pagrindinė jėga – noras aiškiau suprasti sudėtingą dinamišką spontanišką realybę ir jos tyrimo įrankius. Apibendrinant galima teigti, kad mąstymo kultūra turi milžinišką galią mokslo ir viso pažinimo vyksmo plėtrai. Sporto mokslas privalo keisti tyrimo metodologiją, kuri turėtų būti orientuota į sistemų ir evoliucinę paradigmą.