Straipsnyje, remiantis atlikto tyrimo SF-36 (Gyvenimo kokybės įvertinimo klausimynas) rezultatais, siekiama atskleisti meno terapijos kaip psichinio harmonizavimo priemonės reikšmę, sprendžiant psichikos sutrikimais sergančių žmonių komunikacijos problemas, gerinant jų gyvenimo kokybę, kūrybinės saviraiškos potyrius. Tyrimu siekta nustatyti ir įvertinti psichikos ligomis sergančių pacientų, kuriems stacionare buvo taikyta meno terapija, gyvenimo kokybės pokyčius. Apklausti 212 psichikos ligomis sergantys Kauno miesto psichiatrijos ligoninių stacionare, kur vykdomi užimtumo ir meno terapijos užsiėmimai, besigydantys pacientai. Rinkti demografiniai, pagrindiniai psichikos ligos anamnezės duomenys. Šio tyrimo pasirinkimą nulėmė aplinkybė, kad Lietuvoje dar nebuvo tirta psichiniais sutrikimais sergančių žmonių aplinka, skatinanti socialinį bei kultūrinį gyvenimą, jų gydymo procese taikomos meno terapijos reikšmė. Stacionaro pacientai vidutiniškai dalyvavo 11,05 ± 0,29 užsiėmimų. Moterų ir vyrų motyvacija dažniausiai buvo vidutiniška, diagnozė tam įtakos neturėjo. Funkcinių rodiklių pokyčiai (fizinė funkcija, veiklos apribojimas dėl emocinės būklės, psichikos sveikata, energingumas / gyvybingumas, bendras sveikatos suvokimas, sveikatos pokytis) statistiškai patikimai skyrėsi tiriamojoje ir kontrolinėje grupėse. Gauti duomenys parodė, kad į strategijos įgyvendinimo programą turėtų būti įtraukta meno terapija.

The second half of the 20th century has witnessed major changes in the way mental health care in the Western countries has been organized and provided for people suffering from mental illness. Deinstitutionalization and community care became common terms used to define a policy that aims to shift the locus of psychiatric care from large mental hospitals and custodial institutions into community. Deinstitutionalization of psychiatric care requires an empowering approach towards the mentally ill individuals and their capabilities to lead a self-dependent life in the community. Such an approach implies accepting the mentally ill health-care service users as credible individuals capable of taking responsibility for their actions and life. The aim of this article is to examine psychiatric conception of mental illness, treatment and the psychiatric encounter. The presentation largely draws upon analysis of Lithuanian psychiatric texts, although some foreign psychiatric literature is also used. The article starts with an introduction of a changing situation of the mental patient and proceeds to the analysis of the psychiatric discourse. The author argues that by conceptualizing mental illness as pathology located within the functioning of the individual body that affects the ability of a sick individual to apprehend the reality and to retain critical insight towards one’s health problem, psychiatric discourse may reproduce paternalistic approach towards the mentally ill individuals even in the deinstitutionalized settings. Such an approach may have certain implications for the individuals’ ability to lead an independent life in the community.