Straipsnyje analizuojama Vokietijos kariuomenės sukurtų fortifikacinių kompleksų reikšmė karinių veiksmų, vykusių tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pajėgų dėl Klaipėdos miesto 1944 m. spalį – 1945 m. sausį, laikotarpiu. Pagrindinis dėmesys skiriamas Vokietijos karinio jūrų laivyno priešlėktuvinių ir pakrantės artilerijos baterijų sistemai Klaipėdoje bei Vokietijos kariuomenės 1944 m. antrojoje pusėje tarp Šiaulių ir Klaipėdos miestų sukurtam gynybos ruožui, susidedančiam iš penkių gynybinių linijų. Siekiant įvertinti Klaipėdos priešlėktuvinių ir pakrantės artilerijos baterijų sistemos bei gynybinių linijų, įrengtų tarp Šiaulių ir Klaipėdos miestų, reikšmę, šių objektų panaudojimo susirėmimų metu atvejai (atsižvelgiant į sudėtį, lokalizaciją, šūvių nuotolius ir kitus techninius aspektus) išryškinami bendrame Vokietijos ir SSRS kariuomenių pajėgų karinių veiksmų 1944 m. spalį – 1945 m. sausį kontekste.

Straipsnyje analizuojami karinių veiksmų atvejai Vakarų Lietuvos ir Latvijos teritorijoje nuo 1915 m. iki 1945 m. Kartu dėmesys skiriamas XX a. 4-ojo dešimtmečio antrosios pusės Lietuvos ir Latvijos karinių pajėgų operacijų planams. Taip, remiantis karo istorijos tyrimais, atskleidžiant alternatyvią gynybinę koncepciją mažoms šalims, kurių gynyba priklauso nuo sąjungininkų ne tik su sausumos pajėgumais, bet ir su jūrine karine galia bei pajėgumais, leidžiančiais vykdyti operacijas ore. Strateginės kryptys, kuriomis veržiasi ir traukiasi kariuomenės Rytų Baltijos regione XX a. pirmojoje pusėje, iš esmės permanentiškai tos pačios. Tik kintančios technologijos, pajėgumų mobilumas ir ugnies galia bei augančios / didėjančios galimybės darė įtaką karinių veiksmų tempui ir geografijai. 1915 m. Rusijos kariuomenė netelkia pajėgų Kurše ir per jį šiauriniame sparne manevrui galimybę pamato Vokietijos kariuomenė. Tai padeda įveikti priešą Ventos–Dubysos upių linijoje ir išnaudojant pasisekimą bei išlaikant iniciatyvą iki rudens užimti visą dabartinę Lietuvos teritoriją ir pasiekti kairįjį Dauguvos krantą. Šios operacijos turėjo įtakos tarpukario Lietuvos ir Latvijos kariniam planavimui. 1941 m. Vokietijos pajėgos veržėsi į rytus tomis pačiomis kryptimis, kaip ir 1915 m., skirtumas tik tas, kad priešui nepavyko jų sulaikyti Žemaitijoje ir Kurše, nors menko stabtelėjimo prie Raseinių ties Dubysa būta. 1944 m. Raudonoji armija (RA) prasiveržia iki Baltijos jūros ties Palanga, t. y. padaro tai, ko jai nepavyko 1919 m., taip susiformuoja Kuršo katilas, arba placdarmas, kuriame Vokietijos pajėgos, jūra palaikydamos ryšį su Vokietija, gynėsi septynis mėnesius (nuo 1944 m. spalio 10 d. iki 1945 m. gegužės 9 d.). Kuršo katilo / placdarmo pajėgos pačios pasiduoda tik po Vokietijos kapituliacijos. Klaipėdą Vokietijos karinės pajėgos gynė pusketvirto mėnesio: nuo 1944 m. spalio 10 d. iki 1945 m. sausio 28 d., kai, kilus grėsmei, jog bus nutrauktas sausumos kelias per Kuršių neriją, apleido miestą ir jau be mūšio užleido raudonarmiečiams.

Straipsnyje nagrinėjama XVI−XVIII a. Klaipėdos senamiesčio raida. Per kelis dešimtmečius sukaupti archeologiniai bei dendrochronologiniai duomenys sudaro prielaidas ne tik naujoms urbanistinės raidos gairėms nušviesti, bet ir leidžia įvertinti Klaipėdos senamiesčio kultūrinių sluoksnių susiformavimo dinamiką.Klaipėdos senamiestis yra sulaukęs didelio archeologų, istorikų bei architektų susidomėjimo. Diskutuota, ar Klaipėdos senamiestis yra savo originalioje vietoje ir mena XIII a., ar perkeltas XVI a. pradžioje dėl pilies gynybinių įtvirtinimų modernizacijos. Archeologinių duomenų dėka patvirtinta, jog miestas įkurtas XVI a., o, anot V. Žulkaus, miesto pirminis užstatymas prasidėjo nuo dabartinių Tiltų ir Turgaus gatvių sankryžos. [...]

Straipsnyje, taikant viešosios atminimo kultūros tyrimo metodologiją, gilinamasi į santykio su praeitimi linkmes ir pokyčius Klaipėdoje XX–XXI a. sandūroje. Apibūdinama palaipsnio Klaipėdos lituanizavimo ir mentalinio pasisavinimo raida XX amžiuje; paskutinis XX a. dešimtmetis pristatomas kaip Klaipėdos lituanizavimo kulminacinė ir baigtinė stadija. Išskiriamos kelios grupės, siekusios viešai fiksuoti savo grupinius atsiminimus, apžvelgiamos jų realizuotos atminimo praktikos. Svarstoma, kokie „vokiškosios“ Klaipėdos praeities elementai ir kodėl buvo įvesdinti į viešąją atminimo kultūrą. Apibūdinamos dabartinės kraštotyrinio praeities pažinimo, profesionalios istoriografijos ir viešosios atminimo kultūros tendencijos.

Remiantis vien pirminių šaltinių analize ir sinteze (straipsnyje panaudota trylikos Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) fondų medžiaga, informacija, esanti publikuotuose dokumentuose, statistiniuose leidiniuose ir krašto periodinėje spaudoje), straipsnyje nagrinėjamas latvių konsulato Klaipėdoje raidos 1920–1940 m. etapai. Įvardijamos Latvijos konsulato steigimo, funkcionavimo ir uždarymo aplinkybės, išskiriami konsulų – Alfreds’o Misse, Peterio Kalcenavs’o, Karlio Freimanio, Janio Riekstiņš’o ir Janio Seskio – atvejai. Aptariama 1920–1940 m. Klaipėdoje veikusio Latvijos konsulato veikla, analizuojami Latvijos konsulato rangų pokyčiai, personalas, konsulų kultūrinė veikla.

Based on archival sources and historiographical materials, the article provides the analysis of visual and textual representations of Klaipėda used for the purpose of tourism in the period beginning in 1945 and ending in 1990. The research also aims to elicit why representations of the city of Klaipėda utilised one or another image and to provide an answer to the question which sites of the city were highlighted on sightseeing tours and what methodologies were used for that purpose.