Asmenys, suvokiantys save kaip sportininką, turi susiformavę sportinį identitetą, t. y. lygis, kiek individas identifikuoja save su sportininko socialiniu vaidmeniu. Šio svarbaus socialinio psichologinio konstrukto, tiesiogiai susijusio su žmogaus psichologinėmis bei elgsenos savybėmis, žinojimas padėtų treneriams, mokytojams, tėvams bei visiems, dirbantiems su sportininkais, prognozuoti jų elgesį ir pažiūras, spræsti iškylančias problemas, išvengti persitempimo ir kt. Remiantis moksline literatūra, straipsnyje analizuojama asmens sportinio identiteto koncepcija, apžvelgiami kai kurių tyrimų šia tema rezultatai, siūlomi užsienio šalių mokslininkų sukurti sportinio identiteto matavimo instrumentai.

The exceptionally increased indices of stress are observed in the age period of youth and adulthood (Arnett, 2007). Athletic identity is a part of lifelong developing self-reflection indicating to what extent people relate themselves with physical activeness and/or sports activity (Brewer et al., 1993; Anderson et al., 2007). The athletic identity of a young person may be related with higher levels of the stress one experiences or, on the contrary, may decrease stress. The aim of this research is to establish the athletic identity of 1st year students and to discover its relationship with the stress experiences by the student. Reeder stress inventory was used in order to evaluate psychological stress. Athletic identity was measured by employing Youth Athletic Identity Questionnaire (Anderson et al., 2007). 254 1st year undergraduate students (135 female and 119 male) representing Lithuanian Sports University aged 18 to 25 (age average 19.52 (0.64)) participated in the research. The results of the research revealed that those 1st year students whose athletic identity is expressed more prominently undergo less stress than those 1st year students whose athletic identity is expressed less prominently. It is likely that physical activity significantly shapes the identity of a young individual which positively contributes to the psychological health of the youth.

Jau maždaug trisdešimt metų tyrėjai nagrinėja ryšį tarp savo tapatumo jausmo ir įsitraukimo į sportą, poreikio būti fiziškai aktyviam ir sportinių pasiekimų. Vienas tokių žmogaus savasties konstruktų yra apibūdinamas kaip sportinis tapatumas (angl. athletic identity). Reguliarus ir sveikatai palankus fizinis aktyvumas yra neatsiejamas nuo sportinio tapatumo, kurį būtina ugdyti dar paauglystėje. Paauglių sportinio tapatumo raiška yra svarbi ugdant jaunuolių kūno kultūrą ir sveikatai palankų fizinį aktyvumą visam gyvenimui. Be to, tikėtina, kad fizinis asmenybės brandinimas siejasi ir su emocine paauglių branda. Tyrime dalyvavo 7–9 klasių 13–16 metų (amžiaus vidurkis 14,75 ± 1,11 m.) 452 mokiniai, iš jų 241 mergina (53,3 %) ir 209 vaikinai (46,2 %). Vaikinų (amžiaus vidurkis 14,79 ± 1,06 m.) ir merginų (amžiaus vidurkis 14,69 ± 1,15 m.) pasiskirstymas pagal amžių (t, p = 0,431) ir mokymosi klasę reikšmingai nesiskyrė (c2, p = 0,238). Naudotas Sportinio tapatumo klausimynas paaugliams (angl. Athletic Identity Questionnaire for Adolescents, Anderson et al., 2007), kuris buvo sudarytas remiantis C. B. Andersono (2004) sportinio tapatumo modeliu. Siekiant atskleisti paauglių mokyklos baimės įveikos strategijas naudotas Diferencijuotas mokyklos baimės aprašas (DBA) kartu su Baimės įveikos strategijų (ĮV) klausimynu (Rost, Schermer, 2008). Tyrimas vyko 2014–2015 metais trijose Kauno miesto bendrojo ugdymo mokyklose, bendradarbiaujant su kūno kultūros mokytojais. Išanalizavus tyrimo rezultatus paaiškėjo, kad vaikinų sportinis tapatumas yra ryškesnis nei merginų. Vaikinai yra labiau patenkinti savo sportine kompetencija, fizinis aktyvumas jiems yra svarbesnis, jie geriau vertina tėvų savo fizinio aktyvumo socialinį palaikymą nei merginos. Mokyklos baimę merginos dažniau nei vaikinai įveikia produktyvia darbine veikla, o vaikinai dažniau nei merginos – išsisukinėdami ir sukčiaudami bei atsipalaiduodami. Tiek merginos, tiek vaikinai vienodai dažnai mokyklos baimę linkę įveikti slopindami savo baimę, nukreipdami dėmesį ir sumenkindami situacijos grėsmę. 13–16 metų paaugliai, kurių sportinis tapatumas yra ryškesnis, dažniau mokyklos baimę įveikia produktyvia veikla ir atsipalaiduodami, o tie, kurių sportinis tapatumas yra mažiau ryškus, dažniau mokyklos baimę įveikia sukčiaudami ir išsisukinėdami bei slopindami savo baimę. Vadinasi, siekiant užtikrinti kokybišką mokinių kūno kultūros ugdymą – skatinant ne tik fizinį aktyvumą čia ir dabar, bet ir sportinio tapatumo formavimą, svarbu atsižvelgti į paauglių lytį, įvertinti socialinio palaikymo būti fiziškai aktyviam paaugliui svarbą. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad paauglių sportinio tapatumo ugdymas reikšmingai siejasi ir su mokyklos baimės įveikos strategijomis.

Tyrimo tikslas – nustatyti aštuntų klasių mokinių kinestetinio mokymosi stiliaus raišką ir sąsajas su jų fiziniu aktyvumu bei atletiniu tapatumu. Tyrimo objektas – aštuntų klasių mokinių kinestetinio mokymosi stiliaus raiška ir sąsajos su fiziniu aktyvumu bei atletiniu tapatumu. Hipotezė: moksleiviai, kurių ryškesnis kinestetinis mokymosi stilius, yra fiziškai aktyvesni ir aukštesnio atletinio tapatumo nei moksleiviai, kurių ryškesnis vizualinis arba audialinis mokymosi stilius.

Tyrime dalyvavo vieno Lietuvos miesto X progimnazijos visų aštuntų klasių mokiniai (n = 67, iš jų 41 vaikinas). Tiriamųjų mokymosi stiliaus (audialinio, vizualinio ir kinestetinio) raiškai nustatyti buvo naudojamas elektroninės versijos klausimynas „Koks mano mokymosi stilius?“ (Sičiūnienė ir kt., 2010), sudarytas iš 40 klausimų / teiginių su pateiktais pasirenkamaisiais atsakymais. Atsakius į visus klausimus buvo parodomi apibendrinti rezultatai: šalia nurodyto mokymosi stiliaus parašytas jį atitinkančių moksleivio pasirinktų atsakymų skaičius. Didžiausias pasirinktų atsakymų skaičius (balas) parodo tiriamojo vyraujantį mokymosi stilių. Antrasis klausimynas naudotas tiriamųjų fizinio aktyvumo laisvalaikiu lygiui nustatyti (Godin, Shephard, 1997) ir jų atletiniam tapatumui atskleisti (Anderson et al., 2007). Buvo vertinami keturi pagrindiniai atletinio tapatumo komponentai: išvaizda, sportinė kompetencija, fizinio aktyvumo svarba, socialinis kitų asmenų (tėvų, draugų, mokytojų) paskatinimas būti fiziškai aktyviam.

Tyrimo duomenų analizei taikyti standartiniai aprašomosios statistikos metodai: aritmetinis vidurkis, standartinis nuokrypis, procentinė išraiška. Skirtumų tarp grupių lyties aspektu patikimumui nustatyti taikyta dispersinė analizė (ANOVA). Sąsajos tarp kinestetinio mokymosi stiliaus ir fizinio aktyvumo bei atletinio tapatumo nustatytos taikant Pirsono (Pearson) koreliacijos koeficientą (r). Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05. Tyrimo duomenys apdoroti ir analizuoti naudojant statistinės duomenų analizės paketą SPSS 17.0.

Nustatyta, kad visų tiriamųjų (aštuntų klasių mokinių) dominuojantis (preferencinis) mokymosi stilius yra kinestetinis. Analizuojant mokymosi stilių raišką lyties aspektu paaiškėjo, kad statistiškai reikšmingai skiriasi tik vizualinio mokymosi stiliaus rezultatai: merginų grupėje šis stilius pasireiškia stipriau nei vaikinų (atitinkamai 11,2 ± 2,8 ir 9,2 ± 2,1 balo; p < 0,01). Taip pat nustatyta, kad daugiau nei pusė tiriamųjų savo laisvalaikiu yra nepakankamai fiziškai aktyvūs ir neatitinka Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijų būti fiziškai aktyviems bent valandą kasdien, kai veiklos intensyvumas vidutinis arba didelis. Lyginant lyties aspektu, didesnis procentas merginų nei vaikinų buvo nepakankamai fiziškai aktyvios (atitinkamai 69,2 ir 58,5 %). Merginos dažniau nei vaikinai užsiima mažo intensyvumo fiziniu aktyvumu (p < 0,01). Bendras visų tiriamųjų atletinis tapatumas (AT) buvo aukštesnis už vidutinį, t. y. vidutiniškai daugiau nei 3 balai iš 5. Lyginant lyties aspektu atletinio tapatumo raišką apskritai, statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta, tačiau AT komponentas „Draugų paskatinimas“ labiau aktualus merginoms nei vaikinams (atitinkamai 3,5 ± 0,7 ir 2,8 ± 1,0 balo; p < 0,01). Sąsajų tarp kinestetinio mokymosi stiliaus ir fizinio aktyvumo nebuvo nustatyta, tačiau tyrimas atskleidė, kad visų tiriamųjų kinestetinis mokymosi stilius yra reikšmingai susijęs su tokiais atletinio tapatumo komponentais kaip „Draugų paskatinimas“ ir „Mokytojų paskatinimas“ (r = 0,27; p < 0,05).

Tyrime iškelta hipotezė pasitvirtino iš dalies, nes statistiškai reikšmingos sąsajos nustatytos su dviem atletinio tapatumo komponentais, o sąsajų tarp kinestetinio mokymosi stiliaus ir fizinio aktyvumo nebuvo nustatyta.

Tyrimo tikslas – nustatyti 7–8 klasių merginų ir vaikinų atletinio tapatumo, socialinių įgūdžių ir su sveikata susijusio fizinio pajėgumo sąsajas. Tyrimo objektas – 7–8 klasių merginų ir vaikinų atletinis tapatumas, socialiniai įgūdžiai ir fizinis pajėgumas. Tyrime dalyvavo 158 merginos ir 121 vaikinas. Tyrimas vyko 2017 m. keturiose Kauno miesto bendrojo ugdymo mokyklose. Fiziniam pajėgumui nustatyti buvo taikomi Eurofito testai: „Sėstis ir siekti“, „Šuolis į tolį iš vietos“, „Sėstis ir gultis“, „20 m ištvermės bėgimas šaudykle“. Naudotas Sportinio tapatumo klausimynas paaugliams (angl. Athletic Identity Questionnaire for Adolescents), kuris buvo sudarytas remiantis C. B. Anderson (2004) sukurtu sportinio tapatumo modeliu. Socialiniai įgūdžiai vertinti pagal adaptuotą R. E. Riggio ir H. S. Friedmano (1982) sudarytą Pagrindinių socialinių įgūdžių klausimyną. [...]