Straipsnyje nagrinėjama L. Wittgensteino metafizikos terapinė įveika – vienas iš XX amžiaus filosofijoje vyravusių filosofijos pabaigos projektų. Rodoma, kad Wittgensteinas atmeta Vakarų filosofijoje nuo pat jos atsiradimo 2500 metų vyravusį pažintinį filosofijos modelį. Pagrindinė Wittgensteino tezė, galiojusi visą jo filosofinę kūrybą, buvo ta, kad filosofija yra ne teorija, bet veikla, kurios metu praskaidrinamas kalbos vartojimas: sprendžiami galvosūkiai, atmetami prietarai ir gramatinės iliuzijos. Wittgensteino terapinės filosofijos tikslas yra sutarti su savo gyvenimo forma. Atskleidžiama, kaip Wittgensteinas reabilituoja didįjį Vakarų filosofijos Kitą – kasdienybę ir kasdienį kalbos vartojimą.