Straipsnyje aptariama lietuvių istorinės mokslinės periodikos atgaivinimo nepriklausomybės metais aplinkybės, istorinių mokslinių leidinių turinys ir forma. Skiriama dėmesio žurnalų leidėjams, jų redaktoriams ir autoriams. Atskleidžiamas mokslinių istorinių žurnalų tobulėjimas, modernėjimas, prisitaikymas prie Vakarų Europos panašaus pobūdžio periodikos. Keliamas klausimas dėl istorinių leidinių trumpalaikiškumo, dažno pavadinimų keitimo.Straipsnyje nušviečiamas Lietuvos Respublikos istorinės mokslinės periodikos formavimasis, jos būklė ir keliamos problemos. Atsakoma į klausimą, kokie uždaviniai ir tikslai kilo istorinei periodikai, kodėl jos buvo palyginti nemažai, tačiau leidiniai išsilaikydavo labai trumpai? Kodėl moksliniuose žurnaluose, be straipsnių, būdavo spausdinama ir daug dokumentų bei šaltinių publikacijų? Akcentuojami tie istorikai, kurie aktyviai rašė į istorinius mokslinius žurnalus ir populiarino istorinę mintį Respublikos partijų, srovių, jaunimo ir kituose laikraščiuose bei žurnaluose.Pateikiamos tuo metu aktualiausios istorikų koncepcijos, jų naujoviškumas ir lietuviškas savitumas, taip pat istorikų metodologinis požiūris. Aptariama istorinių straipsnių gausa neistorinio pobūdžio moksliniuose žurnaluose. Konstatuojama istorinės mokslo populiarinimo literatūros poreikis visuomenėje, tautos identiteto ugdymas pasitelkiant istorines žinias.

Straipsnyje išsamiai analizuojama pagrindinių lietuvių politinių partijų ir ideologinių srovių (iki 1940 m.) istoriografija, svarbiausios įvairiu laikotarpiu išleistos apie šias politines partijas ir ideologines sroves publikacijos, apibendrinami aptariamų tyrimų rezultatai, iškilusios problemos ir jų priežastys. Daroma išvada, kad pirmiausia dėl politinių priežasčių lietuvių politinėms partijoms ir ideologinės srovėms (iki 1940 m.) išskirtinis dėmesys pradėtas rodyti tik per pastaruosius dvidešimt metų.

Lithuanian historians do not only point out the development of rigorous policy on the part of the Polish government but also the negative impact of the policy of non-reconciliation chosen by the Lithuanian government on the existence of the state and unstable international situation in Eastern Europe. The promotion of anti-Polish moods in the Lithuanian society prevented the government from any degree of rationality in the relations with Poland on any side until the outbreak of World War II. The new studies of Polish and Lithuanian historians will ease the understanding of the problems arising in the past, enable to point out the mistakes made by Lithuanian and Polish governments at that time, to make more objective evaluations of certain circumstances and perhaps even learn in strengthening contemporary and future Lithuanian-Polish relations.

Historiography is interlinked with the traditions of political thought, expresses them, relies upon them, or contradicts them in various local contexts. Monika Baar, a researcher in a comparative perspective of historical writings in East Central Europe, has already provided a concise analysis showing how Simonas Daukantas unusually combined classical republican thinking with the commercial tradition of political thought. According to classic republicanism, accumulation of wealth is tied up with luxury and corruption and means moral degradation. Adherents of the commercial tradition believed that the pursuit of private economic success could also be of public benefit. Thus these two traditions are contradictory, even confrontational, but Daukantas combines them in a convincing way and makes them mutually adjustable. Relying upon a hermeneutical method of historiographical analysis, it is possible to widen our understanding of Daukantas’s synthesis of republicanism and commercialism while analyzing, in parallel, another combination in Daukantas’s writings: that of the nation as an ethnic - linguistic community and as a political-territorial unit. Daukantas envisages the great importance of trade and crafts, and of entrepreneurship in general in the history of Lithuania. But republican polity and the power of the Lithuanian state is also important precisely in order to defend and protect the interests of free and entrepreneurial individuals. Daukantas put emphasis on the Lithuanian nation as primarily a community united by the mother tongue, but equally important for him is the fatherland with clear geographical-territorial borders, not necessarily ethnically homogeneous but possessing political freedom.

Straipsnyje aptariama žymaus Lietuvos istoriko Zenono Ivinskio visuomeninė veikla išeivijoje. Ikiemigraciniu laikotarpiu susiformavusi pasaulėžiūra ir užmegzti socialiniai ryšiai lėmė jo visuomeninę veiklą išeivijoje. Išeivijoje istorikas liko ištikimas jaunystėje internalizuotoms katalikiškos pasaulėžiūros idėjoms, buvo aktyvus katalikiškos orientacijos visuomeninių organizacijų (Ateitininkų federacijos, Lietuvių fronto bičiulių, Lietuvių katalikų mokslo akademijos) narys.

2006 m. akademinė bendruomenė minėjo iškilaus Lietuvos istoriko Adolfo Šapokos 100-ąsias gimimo metines. Tai progai pažymėti 2006 m. vasario 13–14 d. Kaune vyko gausūs renginiai. Vasario 13 d. Vytauto Didžiojo universitete prie V. Biržiškos skaityklos buvo atidaryta šiam jubiliejui skirta paroda. Vasario 14 d. Vytauto Didžiojo universiteto patalpose, kuriose įsikūręs Humanitarinių mokslų fakultetas, atidaryta Adolfo Šapokos vardo auditorija (K. Donelaičio g. 52, aud. 508). Kiek vėliau, tą pačią dieną, minėjimas persikėlė į istorinę Lietuvos Respublikos prezidentūrą Kaune, kur vyko šiai sukakčiai skirta konferencija „Lietuvos prieškario istoriografija: Adolfo Šapokos karta“.