Straipsnyje siekiama atskleisti fenomenologijos, kaip moralinės filosofijos, didaktines galimybes. Toks sumanymas yra pastebimas užsienio didaktikos specialistų darbuose: jie svarsto, kaip fenomenologija gali būti taikoma ugdant, kaip ji keičia refleksijos sampratą. Šio straipsnio naujumas yra tas, kad užsienio šalių fenomenologinio metodo taikymo praktika, ypač etikos pamokose, lyginama su Lietuvos patirtimi.

Straipsnio tikslas - aptarti kalbinės raiškos etiką kaip stilistikos objektą ir nužymėti etinės stilistikos, galimos stilistikos krypties, gaires.

Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas') yra etikos filosofas. Manoma, kad jis apskritai yra vienas žymiausių mūsų dienų (XX a. antrosios pusės) mąstytojų moralistų. Anot paties Levino, etika yra pirmoji filosofija, suteikianti prasmę kitoms metafizikos šakoms. Pradžioje iškyla klausimas, ne kas yra būtis, bet veikiau, kaip turiu gyventi. Etinis klausimas „suplėšo“ buvimą, ir žmogiškumas iškyla kaip kitaip negu buvimas ir kaip transcendencija pasaulyje. Tikroji filosofija prasideda ne nuo būties apskritai, bet nuo teisingumo mąstymo jį praktikuojant, arba teisingumo praktikos jį apmąstant.

Konfucijaus mokymas koncentruojamas ties etiniu asmenų tobulėjimu ir socialiniu teisingumu. Prieš 2500 metų didysis kinų mokytojas atskleidė esmines nekintamas žmogiškąsias gyvenimo vertybes. Konfucijaus etika - praktiška. Jo mokymas skirtas žmogui vadovautis šiame gyvenime. Vis dėlto Konfucijus pripažino. kad esama kažko, kas viršija šiapusybę. Todėl, anot jo, pažinti Dangaus kelią - svarbiausiasžmogaus uždavinys. Kinų mokytojo parodytas keliasdar ir šiandien akina susimąstyti.

Professionals who have undergone their training at university should possess not only the knowledge-base necessary to practice in their chosen profession, but also the ethical principles that ensure responsible professional practice and the corresponding benefits for society. The research project addressed in the present article aimed to contribute to fostering ethical competence and commitment amongst future teachers. During the experience the participants had the opportunity to design tasks that stimulated reflection, critique and ethical awareness.

The paper is based on the assumtion of logical analysis as the method of distinguishing and interpretation of social and moral phenomena. Methodological analysis exposes the potential of logic, describing and analysing the moral problems of society [...].

Straipsnyje nagrinėjama L. Wittgensteino metafizikos terapinė įveika – vienas iš XX amžiaus filosofijoje vyravusių filosofijos pabaigos projektų. Rodoma, kad Wittgensteinas atmeta Vakarų filosofijoje nuo pat jos atsiradimo 2500 metų vyravusį pažintinį filosofijos modelį. Pagrindinė Wittgensteino tezė, galiojusi visą jo filosofinę kūrybą, buvo ta, kad filosofija yra ne teorija, bet veikla, kurios metu praskaidrinamas kalbos vartojimas: sprendžiami galvosūkiai, atmetami prietarai ir gramatinės iliuzijos. Wittgensteino terapinės filosofijos tikslas yra sutarti su savo gyvenimo forma. Atskleidžiama, kaip Wittgensteinas reabilituoja didįjį Vakarų filosofijos Kitą – kasdienybę ir kasdienį kalbos vartojimą.

Straipsnyje analizuojamos Søreno Kierkegaard’o filosofinio personažo Teisėjo Vilhelmo etinės pažiūros. Įprastai Teisėjas Vilhelmas yra siejamas su Hegelio filosofine teorija, kurioje siektinas etinis gyvenimas yra suprantamas kaip Sittlichkeit, vyraujančių etinių bei moralinių normų laikymasis. Analizuojant S. Kierkegaard’o veikalo Arba / arba II dalį, straipsnyje kvestionuojamas tokios sąsajos pagrįstumas ir atskleidžiama, kad esama nemažai argumentų, leidžiančių permąstyti Teisėją Vilhelmą kaip Immanuelio Kanto etikos atstovą.

Straipsnyje permąstoma įprastinė Kierkegaard’o egzistencinių stadijų schema. Pateikiami tekstiniai šaltiniai, kuriuose Kierkegaard’as aptaria dar vieną etikos sampratą. Ši samprata yra identifikuojama kaip antroji etika. Antroji etika yra tampriai susijusi su religine sfera ir grindžia religinės sąmonės gimimą. Straipsnyje aptariama religinės sąmonės nekomuni kuojamumo problema. Išskiriami du šios problemos aspektai – paradokso akimirkos nekomunikuoja mumas, remiantis formaliąja logika, bei buvimo etinėje-religinėje stadijoje nekomunikuojamumas dėl skirtingų diskursų tarp skirtingų stadijų.

Tropai stilistų yra apibūdinami kaip beprotybė, piktnaudžiavimas ar anomalija, todėl ir lingvistinėse ekspertizėse, kai tekste vartojami žodžiai ar pasakymai perkeltine reikšme, įlįsti į kalbėtojo mąstymą, išsklaidyti semantinį miglotumą nėra paprasta. Neįmanoma ieškoti logikos ten, kur patys pasakymai priklauso paralogikos sričiai. Tačiau tai tik logikos požiūriu klaidingi pasakymai, o stilistikos požiūriu tropas pripažįstamas kaip teikiantis tam tikrą konotaciją, papildomą informaciją, ir tokia jo vartosena priimtina. Tropų fenomenas tas, kad jie sunkiai pasiduoda teisiniams apribojimams, o „nerimtų“ kalbos žaidimų kūrėjas lengviau išvengia teisinės atsakomybės. Kalbos žaidimų nelogiškumą, nerimtumą paprastai kompensuoja tropų, kaip psichologinio poveikio priemonių, prasminis efektyvumas. Kartais sakinio nepakanka, perteikiamos informacijos semantika išaiškėja iš pragmatinių situacijos dalyvių bendravimo charakteristikų, didesnio teksto arba konteksto, tiek lingvistinio, tiek ekstralingvistinio. Tropo semantika tiesiogiai susijusi su aplinkybėmis, kurioms esant jis pavartotas. Eksplicitiniai tropai yra aiškesni, lengviau iššifruojami. Kuo labiau apsitrynęs, pasikartojantis, pastovus tropas (dažniausiai tai konvencinės metaforos), tuo mažiau jo spėjimo variantų, mažiau galvosūkių. Ir atvirkščiai, kuo originalesnis, neįprastesnis, naujesnis kalbos žaidimas implicitiniais tropais, tuo daugiau interpretacijų. Tropai gali turėti užuominos pobūdį, jų semantika gali būti fakultatyvi, netikėta. Iš pasakymų perkeltine reikšme kyla įvairių aliuzijų, keletas prasminių planų, juos sunku iš karto aprėpti, taigi tropus galima įvairiai suprasti ir interpretuoti, kelti skirtingas hipotezes. Bet kuriuo atveju lieka tik spėjimas, semantinio neišbaigtumo rizika. Vis dėlto viešai ištarto žodžio kaina kartais būna per daug didelė, kad būtų žaidžiama kalba neapsvarsčius visų pasekmių.