Straipsnio tikslas - aptarti kalbinės raiškos etiką kaip stilistikos objektą ir nužymėti etinės stilistikos, galimos stilistikos krypties, gaires.

Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas') yra etikos filosofas. Manoma, kad jis apskritai yra vienas žymiausių mūsų dienų (XX a. antrosios pusės) mąstytojų moralistų. Anot paties Levino, etika yra pirmoji filosofija, suteikianti prasmę kitoms metafizikos šakoms. Pradžioje iškyla klausimas, ne kas yra būtis, bet veikiau, kaip turiu gyventi. Etinis klausimas „suplėšo“ buvimą, ir žmogiškumas iškyla kaip kitaip negu buvimas ir kaip transcendencija pasaulyje. Tikroji filosofija prasideda ne nuo būties apskritai, bet nuo teisingumo mąstymo jį praktikuojant, arba teisingumo praktikos jį apmąstant.

Professionals who have undergone their training at university should possess not only the knowledge-base necessary to practice in their chosen profession, but also the ethical principles that ensure responsible professional practice and the corresponding benefits for society. The research project addressed in the present article aimed to contribute to fostering ethical competence and commitment amongst future teachers. During the experience the participants had the opportunity to design tasks that stimulated reflection, critique and ethical awareness.

Straipsnyje nagrinėjama L. Wittgensteino metafizikos terapinė įveika – vienas iš XX amžiaus filosofijoje vyravusių filosofijos pabaigos projektų. Rodoma, kad Wittgensteinas atmeta Vakarų filosofijoje nuo pat jos atsiradimo 2500 metų vyravusį pažintinį filosofijos modelį. Pagrindinė Wittgensteino tezė, galiojusi visą jo filosofinę kūrybą, buvo ta, kad filosofija yra ne teorija, bet veikla, kurios metu praskaidrinamas kalbos vartojimas: sprendžiami galvosūkiai, atmetami prietarai ir gramatinės iliuzijos. Wittgensteino terapinės filosofijos tikslas yra sutarti su savo gyvenimo forma. Atskleidžiama, kaip Wittgensteinas reabilituoja didįjį Vakarų filosofijos Kitą – kasdienybę ir kasdienį kalbos vartojimą.

Straipsnyje analizuojamos Søreno Kierkegaard’o filosofinio personažo Teisėjo Vilhelmo etinės pažiūros. Įprastai Teisėjas Vilhelmas yra siejamas su Hegelio filosofine teorija, kurioje siektinas etinis gyvenimas yra suprantamas kaip Sittlichkeit, vyraujančių etinių bei moralinių normų laikymasis. Analizuojant S. Kierkegaard’o veikalo Arba / arba II dalį, straipsnyje kvestionuojamas tokios sąsajos pagrįstumas ir atskleidžiama, kad esama nemažai argumentų, leidžiančių permąstyti Teisėją Vilhelmą kaip Immanuelio Kanto etikos atstovą.

Straipsnyje permąstoma įprastinė Kierkegaard’o egzistencinių stadijų schema. Pateikiami tekstiniai šaltiniai, kuriuose Kierkegaard’as aptaria dar vieną etikos sampratą. Ši samprata yra identifikuojama kaip antroji etika. Antroji etika yra tampriai susijusi su religine sfera ir grindžia religinės sąmonės gimimą. Straipsnyje aptariama religinės sąmonės nekomuni kuojamumo problema. Išskiriami du šios problemos aspektai – paradokso akimirkos nekomunikuoja mumas, remiantis formaliąja logika, bei buvimo etinėje-religinėje stadijoje nekomunikuojamumas dėl skirtingų diskursų tarp skirtingų stadijų.

Tropai stilistų yra apibūdinami kaip beprotybė, piktnaudžiavimas ar anomalija, todėl ir lingvistinėse ekspertizėse, kai tekste vartojami žodžiai ar pasakymai perkeltine reikšme, įlįsti į kalbėtojo mąstymą, išsklaidyti semantinį miglotumą nėra paprasta. Neįmanoma ieškoti logikos ten, kur patys pasakymai priklauso paralogikos sričiai. Tačiau tai tik logikos požiūriu klaidingi pasakymai, o stilistikos požiūriu tropas pripažįstamas kaip teikiantis tam tikrą konotaciją, papildomą informaciją, ir tokia jo vartosena priimtina. Tropų fenomenas tas, kad jie sunkiai pasiduoda teisiniams apribojimams, o „nerimtų“ kalbos žaidimų kūrėjas lengviau išvengia teisinės atsakomybės. Kalbos žaidimų nelogiškumą, nerimtumą paprastai kompensuoja tropų, kaip psichologinio poveikio priemonių, prasminis efektyvumas. Kartais sakinio nepakanka, perteikiamos informacijos semantika išaiškėja iš pragmatinių situacijos dalyvių bendravimo charakteristikų, didesnio teksto arba konteksto, tiek lingvistinio, tiek ekstralingvistinio. Tropo semantika tiesiogiai susijusi su aplinkybėmis, kurioms esant jis pavartotas. Eksplicitiniai tropai yra aiškesni, lengviau iššifruojami. Kuo labiau apsitrynęs, pasikartojantis, pastovus tropas (dažniausiai tai konvencinės metaforos), tuo mažiau jo spėjimo variantų, mažiau galvosūkių. Ir atvirkščiai, kuo originalesnis, neįprastesnis, naujesnis kalbos žaidimas implicitiniais tropais, tuo daugiau interpretacijų. Tropai gali turėti užuominos pobūdį, jų semantika gali būti fakultatyvi, netikėta. Iš pasakymų perkeltine reikšme kyla įvairių aliuzijų, keletas prasminių planų, juos sunku iš karto aprėpti, taigi tropus galima įvairiai suprasti ir interpretuoti, kelti skirtingas hipotezes. Bet kuriuo atveju lieka tik spėjimas, semantinio neišbaigtumo rizika. Vis dėlto viešai ištarto žodžio kaina kartais būna per daug didelė, kad būtų žaidžiama kalba neapsvarsčius visų pasekmių.

The actual principles of social communication and media ethics have a power to support public communication among people. The existing patterns of human behaviour can determine real and concrete conduct both in public space and limited groups. Ethics usually appears in accordance with certain specified ideological or moral views. In Lithuania, Keliuotis (1902–1983) was the first to propose a value system for the sphere of mass media. This system is based on pursuing ideals, which lead to united society and human progress. The article raises the following question: how does the value system, invented by Keliuotis, correlate with paradigms of modern communication ethics?

Straipsnyje siekta apmąstyti bei išryškinti tradicinės graikiškos metafizikos, kartu ir filosofijos apskritai alternatyvą. Ontoteologijos istorija, pasibaigusi absoliučiu totalybės mąstymu, ne vieno mąstytojo yra laikoma filosofijos arba vadinamosios Vakarų filosofijos pabaiga. Tačiau mąstymas nesibaigia, jis ieško naujos paradigmos, naujų sklaidos būdų. Šio straipsnio tikslas – atverti žydiškojo (ir vis dėlto europietiškai žydiškojo, kartu ir krikščioniškojo) mąstymo naujų (o gal tiesiog seniai pamirštų) galimybių lauką. Remtasi viduramžių scholastu Jonu Dunsu Škotu, kuris ontologinės teorijos ir teologinės praktikos santykį siekė apmąstyti biblinio tikėjimo kontekste.

This article gives an overview of various aspects of guilt arising in psychiatry as an interdisciplinary field, where different conceptions of medical ethics and of psychology lead to different practices. The analysis of modern psychiatric phenomena of guilt using a historical approach is based on the concept of guilt expounded by one of the world’s greatest philosophers, Karl Theodor Jaspers, who has made a huge impact on the formation of psychiatric research. The author presents an original distinction in psychiatry between guilt phenomena as they arise in professional groups and those arising in patient groups. His analysis is also based on the history of psychiatry, psychology, and medical developments in the twentieth century. A possible systemic guilt solution in psychiatry is presented, and an example of critical analysis of processes that took place in German psychiatry helps to formulate recommendations for the development of modern psychiatry in Lithuania.