Mus supanti tikrovė neabejotinai daro įtaką kasdieniniam mūsų gyvenimui. Daiktinė aplinka veikia mus, mes esame jautrūs erdvei, jos dydžiui, formai. Estetinis aplinkos suvokimas suteikia naują prasmę ir kokybę kasdieniniam gyvenimui, leidžia laisviau pasijusti daiktinėje aplinkoje, įžvelgti logiškus jos kriterijus ir suvokti jutiminį vertinimo pagrindą. Estetinė refleksija galima remiantis paprastais kasdieniais aplinkos daiktais ir reiškiniais praplečiant ugdymo erdvę už kanonizuotų estetinių vertybių rato

Estetikos problemų samprata, aiškinimo būdai priklauso nuo vieno ar kito laikotarpio teorinėje kultūroje įsitvirtinusių mąstymo principų, filosofinėje mintyje vyraujančių tikrovės supratimo paradigmų. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, straipsnyje siekiama parodyti, kaip estetinę meno kūrinių vertę linkstama aiškinti remiantis tradicine mąstysena, kurią postmoderni sąmonė nedvejodama priskiria metafizinės galvosenos sričiai, ir kaip ši problema sprendžiama laikantis interpretacinio požiūrio į tikrovę, pabrėžiančio semantinės asmens patirties reikšmę tikrovei suprasti.

Straipsnyje glaustai aptariamas dailės ir terapijos santykis, akcentuojant terapinį šio santykio kontekstą. Dailės terapijos reiškinys paradoksaliai jungia (ar bando jungti) kartais sunkiai suderinamus praktinius veiklos būdus ir teorinius diskursus. Šiame straipsnyje bandoma pažvelgti į tai, kaip dailės praktikos ir estetinė retorika integruojamos į terapinį institucinį kontekstą ir jame transformuojamos kūrybos, išraiškos, kūrinio sampratos. Bandomi išryškinti diskursyvūs ir praktiniai dailės ir dailės terapijos praktikų skirtumai, skirtingų požiūrių į kūrybos, meninės išraiškos veiksmą specifika.

Dauguma autorių, kurie analizavo ir vertino Sezemano estetiką, susiejo ją su su fenomenologija, bet plačiau šio sąryšio neatskleidė. Išskirčiau dvi priežastis, kodėl Sezemano estetikos sąryšis su fenomenologine tradicija liko neišanalizuotas giliau. Pirmoji – tai sovietinės aplinkos poveikis. 1970 metais pasirodžius Sezemano Estetikai buvo nedrįstama jo koncepciją atvirai įvardyti kaip nemarksistinę filosofiją, nes tai galėjo neigiamai paveikti pačią šios filosofijos sklaidą. Tad buvo siekiama akcentuoti Sezemano filosofijos savitumą ir netgi pabrėžiamas ryšys su marksistiškai suprantamu materializmu bei dialektiniu metodu. Antroji priežastis – tai ribotas pačios fenomenologijos supratimas. Fenomenologija dažnai buvo tapatinama su idealistiniu arba psichologiniu introspektyviniu sąmonės struktūrų aprašymu. Šiame straipsnyje pirmiasia analizuojamas intencionalus estetinio objekto ir estetinio akto sąryšis ir, antra, atskleidžiama Sezemano estetikos priklausomybė fenomenologinės filosofijos tradicijai. Sezemanas estetinį objektą ir estetinį aktą analizuoja, akcentuodamas jų tarpusavio sąryšį. Šis estetinio objekto ir estetinio akto sąryšis atitinka Husserlio fenomenologijoje aprašytą intencionalaus objekto ir intencionalaus akto koreliaciją. Šis sąryšis gali būti atrandamas tiktai taikant fenomenologinį metodą: atliekant fenomenologinę redukciją.

Straipsnyje analizuojama Vosyliaus Sezemano meninės tiesos ir estetinės tikrovės samprata. Straipsnyje teigiama, kad Sezemanas skiria formalią ir materialią meno tiesą, kad atskleistų meninių reiškinių savitumą. Estetinę tikrovę Sezemanas apibūdina pasitelkdamas neutralizacijos ir derealizacijos terminus. Šie terminai estetinei tikrovei apibūdinti taip pat vartojami Husserlio, Hartmanno ir Ortegos y Gasset filosofijoje. Straipsnyje Sezemano meninės kūrybos samprata lyginama su Merleau-Ponty institucijos samprata ir pažymima, kad meno kūrinys turi būti suprastas ne kaip užbaigtas daiktas, bet kaip toks kūrybinis veiksmas, kuris implikuoja pakartojimo galimybę.

Straipsnyje atskleidžiamas Žibarto Jackūno požiūris į metodologines estetinių tyrinėjimų perspektyvas. Jackūnas siekia įtvirtinti semantinio požiūrio ir prasmės principo taikymo, tyrinėjant estetinius reiškinius, teorinius pagrindus ir prisidėti prie semantinės krypties sklaidos estetikoje. Svarbi šio sumanymo dalis – estetiniame patyrime atsiskleidžiančių prasmių analizė. Estetinis patyrimas suprantamas kaip estetinės reiškinio interpretacijos rezultatas, kurį sudaro du sandai: semantinis ir emocinis. Jackūnas skirtingai apibrėžia patirties ir patyrimo sąvokas ir išsamiai nagrinėja jų sąveiką interpretacijos procese. Keliamas klausimas, kokią reikšmę estetiniame patyrime įgyja vertybinės prasmės ir emocinis atsakas į meno kūrinį. Straipsnyje nagrinėjama, kokie esminiai semantiniai estetinio patyrimo, meno kūrinio prasmės ir interpretacijos aspektai analizuojami Jackūno darbuose, aptariamos meno kūrinio interpretacijoje besireiškiančių prasmių rūšys, palyginamos Vosyliaus Sezemano ir Žibarto Jackūno meninės tiesos sampratos.

Šiame straipsnyje atliekama lyginamoji Maxo Schelerio ir Vosyliaus Sezemano vaizduotės sampratos analizė, parodoma, kad jų estetikoje yra atskleidžiama vaizduotės ir pasaulio fenomenų koreliacija, kuri nustato apriorinius reikalavimus vaizduotės veiklai. Pirmiausia nagrinėjama koreliacijos problema Husserlio ir Schelerio frenomenologijoje, paskui – vaizduotės samprata Schelerio filosofijoje ir galiausiai – vaizduotės samprata Sezemano estetikoje. Scheleris pabrėžė dvasinės veiklos koreliatyvų sąryšį su pasauliu. Vaizduotės sampratą jis susiejo su praktiniu buvimu pasaulyje. Sezemano estetikoje taip pat buvo svarstomas įkūnytos vaizduotės vaidmuo meninėje kūryboje ir estetinių objektų suvokime. Abu autoriai teigė, kad vaizduotės sąryšį su esminiais pasaulio duoties būdais užtikrina kūniškasis vaizduotės pobūdis. Abu pripažino, kad vaizduotė yra susijusi su nesąmonigais troškimais ir vara. Abu autoriai teigė, kad vaizduotės schematizmai išreiškia pasaulio suvokimo stilių. Scheleris pažymėjo, kad vaizduotė atskleidžia esminius fenomenų raiškos aspektus ir taip grindžia abstrakcijų galimybę. Sezemanas šią tezę išplėtojo ir analizavo abstrahavimo vaidmenį ir simbolių-schemų sudarymą kūrybiname vaizduotės procese.

The aesthetic aspect of the propaganda phenomenon is analyzed in the article. The goal is to analyze the spread conditions of the aesthetic propaganda dimension, the mechanisms of making propaganda contents more aesthetic, as well as the state after the qualitative leap as the result of the accomplished transformation. The state of postmodern society as the environment for the spread and multiplication of propaganda aesthetic attributes is analyzed in the first part of the article “Postmodern society as the environment for the spread and multiplication of propaganda aesthetic attributes”. The space, within which the aesthetic propaganda dimension spreads, is analyzed through the cultivation of hedonistic values in modern societies, the phenomenon of visuality as a particular lingua franca of postmodernism, a permanent self-creation of the society, links of consumerism and dynamism in the fast-moving globalization. The aesthetization process procedure is discussed and analyzed in the second part named “Aesthetization process procedure”. The magical and mystical components of propaganda contents aesthetization process and their syncretism are discussed. The coherence of aesthetization process and the truth, speech and intimacy is disputed. The third part “The result of the transformation motion, or the result of the aesthetization process” analizes the effectiveness of the propaganda as the transplant/implant due to making aesthetics erotic, which creates a powerful attraction field in the level of subconsciousness and enables to avoid the declination reaction. The question is posed if the interaction and dynamics of propaganda/antipropaganda motions is the way to the dead-end, which should be treated in the nihilistic way, or, conversely, the new changed reality should be equated to the primary pre-propaganda “material”. [...].

The article scrutinizes the theoretical difficulties which are encountered while trying to give the definition of the specific object of aesthetics. In so far as aesthetics is held to be a branch of philosophy, the coherence of the adduced philosophical argument is the main criterion for deciding in favour of and upholding one or another ever presented view. Two possible, plausible and well-known answers to the question “What is the due object (and subject-matter) of aesthetics?” are analysed. One is: Aesthetics deals with beau ty; another runs as follows: Aesthetics deals with art. Although both answers have their own undeniable merits, some decisive shortcomings peculiar to the either do not let the author of the article opt between the two unequivocally. Moreover, the proposal is made not to judge them as rigid alternatives.