Straipsnyje nustatomas humaniškų išgyvenimų kriterijus ir parodoma, kad II-IV klasių mokiniai dažniausiai jaudinasi tik dėl savo pačių sėkmių ar nesėkmių. Išryškinama, kad šie išgyvenimai mažai siejasi su tiriamųjų humanišku elgesiu. Drauge parodoma, jog vaikai labiau jaudintųsi dėl kitų žmonių džiaugsmų ar bėdų tada, jeigu būtų geriau pasinaudota jų empatija.

Straipsnyje analizuojamas būsimųjų kineziterapeutų empatiškumas, nustatomas lygis. Tyrime dalyvavo 356 respondentai: 64 Šiaulių universiteto dieninio studijų skyriaus I ir IV kurso specialiosios pedagogikos-kineziterapijos studentai ir 292 Kauno kūno kultūros akademijos dieninio studijų skyriaus I, II, III ir IV kursų kineziterapijos studentai. Empatiškumas buvo tirtas pagal A. Mechrabyeno, N. Epšteino metodiką. Buvo siekiama nustatyti I, II, III ir IV kurso studentų empatiškumo lygį. I, II, III, IV kurso studentų empatiškumo tyrimo rezultatai buvo lyginami įvairiais aspektais: mieste, miestelyje ir kaime gyvenusių respondentų empatiškumo lygiai, priklausomybė nuo lyties ir amžiaus. Analizuojant tyrimo duomenis buvo siekiama nustatyti, ar kinta būsimųjų kineziterapeutų empatiškumo lygis studijų metu. Tyrimo rezultatai parodė, jog aukšto ir vidutinio empatinio lygio studentų yra beveik tolygiai, be to, būsimieji kineziterapeutai turi didelį empatiškumo potencialą, t. y. suvokia savo ir kitų jausmus, yra atviri ir tolerantiški kitų nuomonei, pasaulėžiūrai, nuoširdūs ir norintys padėti kitiems. Būsimųjų kineziterapeutų empatiškumo lygmuo turi tendenciją svyruoti studijų metu. Daugėja vidutinio empatijos lygio studentų, o žemo empatiškumo lygio studentų skaičius turi tendenciją kasmet mažėti, tik paskutiniuose kursuose jis išlieka nepakitęs. III kurse daugiausia aukšto empatiškumo lygio studentų, o II kurse – vidutinio empatiškumo studentų. Žemas empatiškumo lygis būdingas I kurso studentams. Darome prielaidą, jog studijuojant pedagogines, psichologines ir sociologines disciplinas bei atliekant praktiką studentų empatiškumas kasmet šiek tiek turėtų didėti. Pastebėta empatiškumo priklausomybė nuo vietos, kurioje studentai gyveno prieš studijas: aukščiausias empatiškumo lygmuo buvo nustatytas daugumai studentų, atvykusių iš kaimo vietovių; kiek žemesnis empatiškumo lygmuo – miestuose gyvenusiems; dar šiek tiek žemesnis empatiškumo lygmuo nustatytas iš miestelių atvykusiems studijuoti studentams.

In Western culture, not only in philosophy, nonhuman animals are (were) treated as deficient subjects, as inferior being. Phenomenology, which declared itself as the attention to the experience, where concerned (in Husserl's latest texts this is very evident) about the subjectivity of animals. This change of the attitude toward animals is concomitant with the enlargement of the understanding of the transcendental subjectivity itself: the constitutive side of the subject is not the only one; not less important is the corporeal side. In our lived corporeal experience animals manifest themselves as transcendental subjectivities. We grasp their transcendental subjectivity through the empathy, which is possible because of intersubjectivity - our analogous corporeality and analogous corporeal comportment. Of course, animals are different from human being; Husserl called them - animal subjects, in sense of "different from me". But this marginal subjectivity isn't a poor subjectivity. Moreover they makes us understanding our own animality, they enables us to unclose new dimensions of ourselves, of our world. This phenomenological attitude allows us to speak about the experience of the animals without the reduction to our own experience, because we recognise in it the same style to live the world.