Straipsnis yra trečioji ir paskutinė darbo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ religijos laisvės gynime (1972-1989) dalis. Jame apžvelgiami Kronikoje skelbti kreipimaisi ir jų adresatai, leidinio gavėjų reakcijos, Kronikos įtakos valstybės politikai Bažnyčios atžvilgiu atspindžiai ir jos išlikimas. Kronikoje buvo spausdinami asmeniniai ir kolektyviniai laiškai, pranešimai, prašymai, sveikinimai, padėkos ir protestai, siųsti įvairioms bažnytinėms ir pasaulietinėms institucijoms Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje, Vakaruose ir Vatikane. Pati Kronika buvo tarsi nuolatinis, aktyvią reakciją kėlęs kreipimasis į skaitytojus. Po Kronikos atsiradimo valstybė padarė šiek tiek nuolaidų savo politikoje religijos atžvilgiu. Deja, tų nuolaidų priežastis buvo ne antireliginės kovos susilpnėjimas, bet veikiau taktinis manevras, skirtas nuslopinti augantį nepasitenkinimą, nuslėpti ateistinės propagandos stiprėjimą, sustabdyti tikinčiųjų kovą už savo teises ir pakelti Sovietų Sąjungos prestižą. Iki tol ištisus septyniolika metų Kronika trukdė sovietų valdžiai įtikinėti, kad Sovietų Sąjungoje laikomasi Sovietų Konstitucijos garantijų ir Žmogaus teisių deklaracijos nuostatų, kad šioje šalyje egzistuoja religijos laisvė. Priešiškai valdžiai nepavyko sustabdyti Kronikos leidimo. Jos sėkmę lėmė vaisingas redaktorių ir „redakcinės kolegijos“ bendradarbiavimas ir išankstinis veiksmų planavimas. Straipsnio pabaigoje pateikiamos viso trijų dalių darbo bendrosios išvados.