Straipsnyje nagrinėjama teritorinių administracinių pokyčių rytinėje Lietuvos dalyje problema 1939–1940 m. Dėmesys koncentruojamas į 1939 m. pabaigoje – 1940 m. Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto administracinį suskirstymą, gyventojų požiūrį į teritorinį padalijimą, Lietuvos atstovų pastangas dėl Baltarusijoje likusių lietuviškų vietovių (Švenčionių, Dieveniškių ir Marcinkonių apyl.) susigrąžinimo, tuo klausimu vykusių derybų rezultatų atskleidimą. Archyvinių dokumentų, spaudos ir istoriografijos darbų analizė leidžia teigti, kad Lietuvos Respublikos atstovai diplomatiniu keliu bandė spręsti sovietinei Baltarusijai priskirtų lietuvių gyvenamų teritorijų valstybinės priklausomybės klausimą, atsižvelgė į „anapusinių“ lietuvių prašymus prijungti jų gyvenamas vietoves prie Lietuvos. Tačiau 1939 m. pabaigos – 1940 m. pirmosios pusės pastangos pozityvių rezultatų neatnešė. Po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. respublikos partinė administracinė valdžia lietuviškų teritorijų „susigrąžinimo“ iš Baltarusijos akciją pratęsė. Politiniai motyvai lėmė, kad daugiausia lietuvių gyvenamos vietovės (Švenčionių, Šalčininkų ir Druskininkų apylinkėse) buvo prijungtos prie LSSR.

Straipsnyje analizuojama, kaip kino studijoje Belarusfilm 1946–1985 metais sukurtuose meniniuose kino filmuose buvo pasakojama Antrojo pasaulinio karo istorija. Bandoma atsakyti į klausimą, kaip meninis kino pasakojimas apie karą atspindėjo oficialią sovietinio režimo istorijos politiką. Teigiama, jog Antrojo pasaulinio karo vaizdinys buvo raiškus sovietinės Baltarusijos atminimo kultūroje – tai lėmė ne tik politinio režimo istorinė politika, bet ir tai, jog karas išties paliko gilų pėdsaką baltarusių kolektyvinėje atmintyje. Pokario stalinizmo metais (1945–1953) kino pasakojimas apie karą buvo naudojamas sovietinio režimo legitimacijai ir Stalino kulto stiprinimui. Nikitos Chruščiovo atlydžio (1953–1964) metu sukurtuose filmuose prabilta apie praradimus ir aukas karo metu. Nuo XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio vidurio SSRS prasidėjo aktyvus atminties apie karą aktualizavimas – pergalės prieš nacizmą vaizdinius sovietinis režimas ėmė plačiai eksploatuoti tiek savo politinio režimo legitimacijai, tiek sovietinio žmogaus tapatybės konstravimui. Belarusfilmo kino studijos produkcijoje ėmė gausėti filmų karo tema.

Mokslo šaltinio publikacijoje pateikiamas 1955 m. dr. Stasio Abramausko raštas LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui. Laiško autorius kėlė istorinio Vilniaus krašto lietuvių padėties ir kultūros paveldo klausimus. Kaip vienas galimų problemų sprendimo būdų buvo pasiūlytas Lietuvos ir Baltarusijos teritorinių pokyčių planas, t. y. lietuvių gyvenami rajonai galėtų būti priskirti Lietuvos SSR teritorijai. Skelbiamas šaltinis papildytas komentarais ir patikslinimais. Publikuojamas dokumentas aktualus humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų tolesniems tyrimams.

Energy security is an integral part of national security in Lithuania as well as Belarus. In the energy sector the two countries are both dependent on a single supplier – Russia, but the geopolitical and societal context of this dependence is substantially different. As a part of Western geopolitical constellation – NATO and EU – Lithuania stands for the democratic governance and private sector-based market economy, whereas the Belarusian regime favours a major state involvement in the economy and has entered various Russia-dominated integration projects of the post-Soviet space. Despite the differences that result in significantly diverging energy policies, there is still a common ground for cooperation between the two countries as well as for a dialogue between the respective scientific communities. In the special issue, the Lithuanian and Belarusian researchers present their insights on the conceptual and methodological issues of energy security assessment from quantitative, as well as qualitative approach.

The relevance of this paper becomes clearer when trying to answer the question: what is the policy of the EU in order to promote democratic processes in Belarus, and is it effective or not. The paper examines the contribution of Lithuania in this process, as one of the most concerned countries for stability in the region and the democratization of Belarus. The results of this work lead to conclusions that the European Union countries do not have a deeper consensus and common understanding on the policy and perspectives of the European Neighbourhood Policy and Eastern Partnership. The study found that Lithuanian policy towards Belarus is incoherent and is changing together with the policy makers. Lithuania acts in solidaration with the interests of the EU in policy towards Belarus, but it also reserves space for its own exclusive national interests.