Ekonominę migraciją iš Lenkijos į Latviją ir Estiją nulėmė šių šalių socialinė-ekonominė padėtis. Vidinė emigracijos priežastis Lenkijoje buvo santykinis gyventojų perteklius kaime ir jo sukeltas skurdas. Esant tokiai padėčiai daug žmonių manė, kad vienintelė išeitis pagerinti savo egzistenciją – emigravimas. Darbo rankų Lenkijos kaime perteklius atsirado tuo pat metu, kai Latvijos ir Estijos žemės ūkis sparčiai vystėsi ir šių šalių kaime trūko darbininkų. Tad darbo neturintys Lenkijos kaimo gyventojai ėmė vykti į darbo rankų stokojančią Latviją ir Estiją. Ekonominė emigracija į Latviją tęsėsi nuo 1928 iki 1939 m., o į Estiją – nuo 1937 iki 1939 m. Skaičiuojama, kad per šį laikotarpį Latvijos kaime yra dirbę daugiau kaip 100 tūkst., o Estijoje – 5–7 tūkst. Lenkijos piliečių. Ekonominiai emigrantai labai įvairavo tautybės aspektu, tačiau daugumą jų vienijo išpažįstamas katalikų tikėjimas. Lenkijos valdžia siekė užtikrinti šių migrantų sielovadą lenkų kalba. Tai buvo įmanoma, nes Latvijoje ir Estijoje buvo lenkų kunigų. Lenkijos valdžia emigrantus ragino dalyvauti lenkų dvasininkų aukojamose Mišiose. Šitaip, pasitelkus sielovadą lenkų kalba, siekta užkirsti kelią migrantų asimiliacijai. Tačiau Latvijos valdžia priešinosi lenkų kunigų veiklai, – tai nulėmė tuo metu sudėtingų lenkų ir latvių santykių šalies viduje ypatumai. Tuo metu daug emigrantų visiškai nedalyvavo Mišiose: siekdami didesnio užmokesčio, vietoje Mišių sekmadieniais ir švenčių dienomis jie rinkosi darbą. Lenkijos valdžios ir dvasininkų vertinimu, religinis indiferentiškumas neigiamai paveikė ženklios dalies emigrantų moralę.