Walteris Benjaminas, kaip visi žino, įrodinėjo, kad XX a. plačioji visuomenė neišvengiamai koreliuos su neseniai politizuotu menu. Tačiau nuo tada, kai buvo parašytas Benjamino straipsnis, pasaulis smarkiai pakito, kaip mažiau nei po dešimtmečio jau įvertino Theodoras Adorno ir Maxas Horkheimeris. Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti, kaip Frankfurto mokyklos estetika, nors dažnai tebepasitelkiama, neteko dalies tiesioginio aktualumo. Septintojo dešimtmečio isteblišmentui priešiškas tarpsnis, pastiprintas ryškaus ironijos pomėgio, aurą ir eksponavimą pavertė nemadingomis vertybėmis, tačiau, kita vertus, kainų kilimas meno rinkoje ir skaitmeninimas parodė, kad Frank furto mokyklos argumentai tampa vis aktualesni. Remiantis Golsdworthy ir Kentridge‘o pavyzdžiais, straipsnyje įrodinėjama, kad sąmoningas menininkų abiejų terpių (auros ir eksponavimo) kontrolės ir recepcijos silpninimas išstumia atgyvenusias, Benjamino patvirtintas religines reakcijas, vietoj jų reikalaujant didesnių intelektinių pastan gų iš žiūrovų, kurių kaip plačiosios publikos tapatybė neseniai tapo komplikuota.

This article compares the media “photo book” and “photo album” with regard to their implications for the user: both can serve similar purposes, among them, memory, identity, and representation, and their contents are often very similar on first sight. However, they carry different messages in relation to nostalgia, time, authority, authenticity, originality, and fixation. Even though the photo book is the newer medium, it seems that it is less suitable to satisfy “postmodern” needs. The photo album, however, appears as more authentic due to its uniqueness and enables a less linear and more open way to re-create the own life story.