Muzikinis ugdymas meninės veiklos kontekste pasireiškia gana specifiškai. Kadangi meninės veiklos ribos ir kai kurie jos ypatumai (ypač susiję su technologijos naujovėmis) sparčiai kinta, iškyla ir plėtojamos vis naujos muzikos ir apskritai meno pedagogų rengimo koncepcijos. Keičiantis kultūrinėms situacijoms, įsigalint informacinės visuomenės keliamai gyvenimo strategijai, ga liausiai plintant postmodernistinei ugdymo paradigmai, muzikos mokytojų kompetencijos įgauna kitokį, labiau atitinkantį kintančias sociokultūrines sąlygas, pobūdį. Atsižvelgiant į tokią situaciją pasirenkami kuo tinkamesni kriterijai nustatyti meninės veiklos sričių taksonominę struktūrą, sudarančią naujas sąsajas su muzikos mokytojų kompetencijomis. Meninės (natūralaus irskaitmeninio meno) muzikos mokytojų kompetencijos, susietos su pedagoginėmis, vadybinėmis, tyrėjo ir kultūrinio sąmoningumo ugdytojo kompetencijomis, sudaro pagrindą siekti aukščiausios muzikos, taip pat meno, pedagogų kvalifikacijos, arba vadinamosios excellence in education. Taigi su tomis muzikinio ugdymo formomis, kurios labiausiai lemia muzikinio ugdymo sėkmę, muzikos mokytojai kaip tik turėtų būti susipažinę kuo geriau

Meninės veiklos raida rodo, kaip stichiškaiišsirutuliojęs pirmykštis sinkretiškas menas ima skaidytis į atskiras meno šakas, o susiformavę autonomiškos meno šakos ilgainiui vėl imamos sieti, tik šįkart jau tikslingaiieškant visuminės meno sintezės. Puikus pastarojo atvejo pavyzdys-R. Vagnerio „visuminio meno“ idėja, plėtojama romantizmo menų sąveikos dvasia. Remiantisšiuolaikine metodologija, ontologijos irsemiotikos principais grindžiama visuminio meninio aktyvumo taksonominė struktūra gali padėti muzikos mokytojams nuosekliau įgyvendinti meninio ugdymo tikslus bei meninės veiklos vizijas. Siūlomas modelis grindžiamas meninių ženklų skirstymu į vizualinius, audicinius ir kinestezinius, atveria sąsajų tarp tradicinių muzikos gyvavimo formų ir virtualaus muzikinės veiklos aktyvumo plėtojimo perspektyvas. Kadangi vienas svarbiausių šiuolaikinio ugdymo aspektų yra rengti augančiąją kartą asmeniniam gyvenimui, individo kultūrinio tapatumo formavimaslaikyti nas vienu svarbiausių ar net galutiniu meninio ugdymo mokykloje tikslu. Sisteminė meninio aktyvumo formų analizė turėtų skatinti muzikinio ugdymo teoretikusir praktikus geriau suvokti savo vaidmenį ugdant mokinius bei aktualinant mokymo planus ir asmenines vizijas.

Straipsnyje aptariamas apsikeitimas dovanomis tarp didžiojo kunigaikščio Cosimo III de Medici ir Pacų giminės XVII a. pabaigoje. Siekiama parodyti Pacų ryšius platesniame europiniame kontekste, į pagalbą pasitelkus tarpregioninę mikroistoriją, padedančią atsekti susipynusius daiktus, atvaizdus ir medžiagas kaip tarpkultūrinius slenksčius, leidžiančius atskleisti sociokultūrinius santykius ir iš naujo įvertinti Pacų ir jų tariamai „periferinės“ erdvės ryšius su Toskana ir Medici gimine, kurie tradiciškai baroko Europos istorijoje laikomi „centru“.

The article deals with the growth of the art collections of the Lithuanian national and municipal museums during WWII, a period traditionally seen as particularly unfavourable for cultural activities. During this period, the dynamics of Lithuanian museum art collections were maintained by two main sources. The first was caused by nationalist politics, or, more precisely, one of its priorities to support Lithuanian art by acquiring artworks from contemporaries. The exception to this strategy is the attention given to the multicultural art scene of Vilnius, partly Jewish, but especially Polish art, which led to the purchase of Polish artists’ works for the Vilnius Municipal Museum and the Vytautas the Great Museum of Culture in Kaunas, which had the status of a national art collection. The second important source was the nationalisation of private property during the Soviet occupation of 1940–1941. This process enabled the Lithuanian museums to enrich their collections with valuable objets d’art first of all, but also with paintings, sculptures and graphic prints. Due to the nationalisation of manor property, the collections of provincial museums, primarily Šiauliai Aušra and Samogitian Museum Alka in Telšiai, significantly increased. The wave of emigration of Lithuanian citizens to the West at the end of the Second World War was also a favourable factor in expanding museum collections, as both artists and owners of their works left a number of valuables to museums as depositors. On the other hand, some museum valuables were transported from Vilnius to Poland in 1945–1948 by the wave of the so-called repatriation of former Vilnius residents who had Polish citizenship in 1930s. The article systematises previously published data and provides new information in order to reconstruct the dynamics of the growth of Lithuanian museum art collections caused by radical political changes, which took place in the mid 20th century.

In this paper, the authors explain the developed and tested aesthetic paradigm of art. This paradigm allows knowledgeably building effective work on the aesthetic development of children at various levels of their education and taking into account modern trends in education and development of the human future. On top of that, the structural components of the paradigm have been defined, a summary of each of the components has been given, and the conditions for the effective implementation of the aesthetic paradigm of art have been explained.