Ar mokymas yra tik vietinės reikšmės kalusimas? Integruotame dalyko ir užsienio kalbos mokyme galime rasti absoliučiai vietinės reikšmės pasiekimų platesniame europiniame judėjime. Straipsnio tikslas – parodyti sąveiką tarp Europos kalbų mokymo politikos, susijusios su dalyko ir klabos mokymu, ir šios politikos įgyvendinimo įvairiose Europos šalyse, tame tarpe ir Austrijoje. Šiuo metu yra svarbu pereiti nuo strateginio lygmens prie konkrečių procesų, jų poveikio, praktinės veiklos analizės, taip pat mokyklos lygmens inovacijų, mokytojų parengimo darbui šioje srityje ir gautų rezultatų analizės. Kai kurie parinkti pavyzdžiai yra orientuoti į veiklą klasėje. Todėl pirmoje straipsnio dalyje didesnis dėmesys skiriamas bendriesiems dalykams, o antroje dalyje koncentruojamasi ties metodologijų, susijusių su pilietiškumo temomis, o ypač ilgalaikiu jo ugdymu, galimybėmis. Autorė aprašo, akip sąveikaujantys kalbos mokymo įgūdžiai gali funkcionuoti dalyko ir kalbos integruotame mokyme, o taip pat atkreipia dėmesį į leksikos ir struktūros vaidmenį šiame procese.

Straipsnyje analizuojamos marginalių vietų – geografinių, socialinių arba kultūrinių periferijų (Robas Shieldsas) reprezentacijos ir communitas – nestruktūruotų liminalių bendruomenių raiška Valdo Papievio romanuose. Analizei atlikti pasitelkiama antropologo Victoro Turnerio communitas teorija, geokritinės prieigos, Michelio Foucault heterotopijos samprata. Straipsnyje vadovaujamasi V. Turnerio pastaba, kad communitas gali būti suvokta tik per santykį su egzistuojančia struktūra. Siekiama atskleisti šių vietų ir bendruomenių reprezentacijų ypatumus, communitas vertybines išraiškas dominuojančios kultūros terpėje, užčiuopti vaizdavimo panašumus ir skirtumus abiejuose romanuose. Atskleidžiama, kad abiejuose romanuose communitas – daugiakultūrės bendruomenės, įgyvendinančios socialinės lygybės, hierarchijos nebuvimo principus, o šių bendruomenių susitelkimo koordinatės dažnai nulemia ir protagonistui reikšmingiausias marginalias vietas. Stuktūrizuotai funkcionuo-janti visuomenė arba atmetama („Vienos vasaros emigrantai“), arba nedalyvauja plėtojant siužetą („Ėko“), šiuo atveju visą Paryžių reprezentuojant kaip griūvančią, izoliuotą, periferinę ir heterotopinę erdvę. Nors šių vietų ir bendruomenių reprezentacijos romanuose skiriasi, abiejuose išryškėja autoriaus vertybinės nuostatos – artimo ryšio, lygybės, jautrumo ilgesys materialistiškame, susiskaldžiusiame pasaulyje.

Straipsnyje nagrinėjami lengvosios atletikos moterų daugiakovės – septynkovės – struktūros koreliacijos tarp taškų sumos ir atskirų komplekso rungčių rezultatų bei sportininkių antropometrinių duomenų koeficentai. Taip pat aptariama stipriausių pasaulio ir Lietuvos daugiakovininkių rezultatų kaita nuo pat specializacijos septynkovėje pradžios iki geriausio rezultato pasiekimo. Darbe naudoti duomenys paimti iš IAAF statistikos žinynų, varžybų protokolų. Gauti rezultatai apdoroti matematinės statistikos metodais. Atlikti tyrimai ir skaičiavimai leidžia daryti šias išvadas:

1. Geriausių rezultatų pasiekė tos Lietuvos ir pasaulio septynkovininkės, kurios jau jauname amžiuje turėjo gerus 100 m barjerinio ir 200 m bėgimo bei šuolio į tolį rezultatus, vėliau šiose rungtyse tobulėjo.
2. Septynkovininkės nuo sportininkių, besispecializuojančių atskirose rungtyse, mažiausiai atsilieka bėgimo ir šuolių, o labiausiai – metimų rungtyse.
3. Didžiausius koreliacinius ryšius su taškų suma turi šuolis į tolį (0,646), 200 m bėgimas (-0,594) ir 100 m barjerinis bėgimas (-0,469). Pagal dviejų rungčių daugialypius koreliacijos koeficientus septynkovę labiau charakterizuoja šuolis į tolį ir 100 m barjerinis bėgimas (0,744) bei 100 m barjerinis ir 200 m bėgimas (0,743).
4. Geriausius septynkovės rezultatus pasiekia sportininkės, kurios turi geriausių galimybių tobulėti rungtyse, reikalingose greitumo savybių.

With a growing amount of artworks that reach the audience every day, reviews become a useful instrument in making a choice of what deserves our attention. The review is considered to be a type of discourse that, first and foremost, includes description, information and evaluation of the item under discussion. It is expected to present the reviewed work, to analyze and evaluate it following such criteria as the structure, authenticity, originality, artistic advantages and disadvantages. Different cultures have different traditions of writing reviews, and this paper looks at how English and Lithuanian art reviewers construct their texts, what elements are used in the structure of reviews in these two languages. The corpus of the research data contains art reviews on films and theatre performances of the early 1970s. Qualitative analysis is the key method in this work.

Postruktūralistinės krypties tyrimuose į kalbą žiūrima kaip į kūrybinį procesą. Kalbos struktūros turi atskleisti bet kurio teksto prasmės tapsmą, koreliuojant jį su subjekto sąmone. Problemos sprendimo tarpininku gali būti Gilles Deleuze knyga " Prasamės logika" (1998). Deleuze idėją nagrinėti Kitą kaip struktūrą galima interpretuoti ir tiriant kalbos bei kuriančiojo subjekto santykius, nes literatūrinio teksto kalbą irgi galima traktuoti kaip Kitą.[...].

The article seeks to touch upon the following problematic issues. The analysis of the treatment of a person’s idea in phenomenology raises several critical issues. Does phenomenological personalism have a clear reason to recognise essential differences predetermining the characteristics of person’s analysis? Why a “person-I” can not be equated with another “person-I”? What should it mean that, in phenomenology, a “person-I” is not a direct given characteristic of one’s nature, but owns an intellectual autonomous essence that allows to make a difference between oneself as a physical given and oneself as a “subject-I”? What are the key characteristics of the “subject-I”? And what is the supreme level of a person where a person shall act as a subject? May the module of the human dimension required by phenomenological personalism be just an elementary abstraction, unable to study in depth instinctual behaviours, the acquired habits, or the history of experiences which may be forgotten at one point, but remain relatively hidden in the “life-I” or the structure of a human person? Driven by the motive to identify the problem of the treatment of person in phenomenology, we find the related issues analysed by Husserl himself and the presented answers. More specifically, the idea of person in Husserl’s analysis is based on the impossibility of a discourse on person to be based on natural sciences whose objects of research are things, while whatever is related to the “own property” (propria proprietà) of a human being and untouched by anybody, is not reduced to a thing: instead, the sense of embodiment is constituted, or, in phenomenology, a “lived body”. From the obvious moment when the exclusivity of the human “individual being” is observed which defines his personality, his character, etc., as argued by Husserl, “It would be a total absurd to hope that the studies by means of an experimental psychophysical methodology of human being’s versatile involuntary perceptions and internal experiences, such as remembrance, righteousness, will, etc., and providing their factual-conceptual evaluation, could win the pride of scientific value”. The said argument disclosed a fact for contemporary psychology that it had been following a naturalistic methodology, and it was just by not ignoring a “natural” phenomenological analysis as an alternative to the said method and by looking for the “essence of essences” that it could overcome the psycho-physical determinism and to approach the individual “being” (individuelles Sein) of the mental dimension of an individual. 

Straipsnyje nagrinėjama viešojo sektoriaus institucijų (toliau – institucijų) valdymo, tiksliau, strateginio planavimo sprendimų paramos problematika. Siekiant parengti institucijų strateginiam planavimui reikalingas sprendimų paramos sistemos (toliau – SPS) principines nuostatas, atskleistas SPS vaidmuo, apibrėžta pagrindinėms SPS funkcijoms įgyvendinti būtina sistemos struktūra, susistemintos SPS atmainų savybės. Be to, nustatyti veiksniai, kurie lemia reikalavimus, keliamus institucijų strateginio planavimo SPS. Numatyta skirtinga pagal pobūdį intelektinė parama institucijų strateginio planavimo sprendimams rengti ir priimti, pagrįstas sprendimas dėl integruotos strateginio planavimo SPS.

Straipsnyje analizuojama žmogiškojo asmens struktūra Edith Stein filosofijoje. Pristatomos mąstytojos personalistinio ir antropologinio mąstymo įžvalgos. Akcentuojama fenomenologinio metodo reikšmė, apibrėžiant žmogiškąjį asmenį (apimant klasikinę jo struktūrą: kūną, sielą ir dvasią). Gilinamasi, ar, taikant šį metodą, asmens struktūra yra atpažįstama. Analizuojama, kokiu būdu prasmingai išgyvenama žmogiškoji patirtis apie žmogiškąjį asmenį.

The article aims to draw possible parallels between the ideas of one of the outstanding deconstruction theorists, Paul de Man, who verifies text harmony by algebraically disjointing it and an outstanding figure among the creators of the twentieth century, Czesław Miłosz, whose text demonstrates perfect synthesis. From the point of view of different researches based upon the aspects of post-structuralism language is regarded to be a rather creative process. The structures of language are expected to reveal the embodiment of the meaning/sense of any text when in correlation with the imagination. P. de Man’s (1919-1983) deconstruction may serve to solve the problem of imagination in essay. P. de Man’s ideas may be interpreted through the analysis of the relationship between language and the creator. Cz. Miłosz’s essay Roadside Doggy is the best reflection of language construct used by the writers. Essayism is a special quality of contemporary culture. The union of philosophy, literature and science can be argued to be present here. The space of text unites cultural, social, linguistic and mental features of a creator. Text strives to the achievement of two goals – the dialogue with the reader and the monologue of the author with himself and the search for the inner “I”. In the genre of essay, these relationships are directed to the self-revelation and the self-identification of a personality. The authorial “I” in this genre is treated as being located beyond the common, the norm, the boundaries. One may remark that the reality with its details reflected in an essay confirms the temporariness of the imagination; this may be the fundament for the freedom of interpretation. In essay, the subjectivity of an artist acquires independent creative meaning. Multiple meaningful layers of the sense constitute one of the conditions upon essayist creativity.