Straipsnyje rašoma apie J. Vabalą Gudaitį, kaip ikikrikščioniškosios lietuvių pedagogikos tyrėją. Nagrinėjama, kaip mokslininkas, remdamasis įvairiais šaltiniais (kronikomis, vėlesnių epochų mokslininkų darbais), astkleidžia ne tik pasirinktos problemos ištakas, bet ir nušviečia, kaip, plėtojantis kultūrai, lietuvių šeimoje vyko mokymo ir auklėjimo raida (iki XIV a. pabaigos). Straipsnyje ryškinami J. Vabalo Gudaičio, kaip tyrėjo, metodologijos bruožai.

Straipsnis yra trečioji ir paskutinė darbo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ religijos laisvės gynime (1972-1989) dalis. Jame apžvelgiami Kronikoje skelbti kreipimaisi ir jų adresatai, leidinio gavėjų reakcijos, Kronikos įtakos valstybės politikai Bažnyčios atžvilgiu atspindžiai ir jos išlikimas. Kronikoje buvo spausdinami asmeniniai ir kolektyviniai laiškai, pranešimai, prašymai, sveikinimai, padėkos ir protestai, siųsti įvairioms bažnytinėms ir pasaulietinėms institucijoms Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje, Vakaruose ir Vatikane. Pati Kronika buvo tarsi nuolatinis, aktyvią reakciją kėlęs kreipimasis į skaitytojus. Po Kronikos atsiradimo valstybė padarė šiek tiek nuolaidų savo politikoje religijos atžvilgiu. Deja, tų nuolaidų priežastis buvo ne antireliginės kovos susilpnėjimas, bet veikiau taktinis manevras, skirtas nuslopinti augantį nepasitenkinimą, nuslėpti ateistinės propagandos stiprėjimą, sustabdyti tikinčiųjų kovą už savo teises ir pakelti Sovietų Sąjungos prestižą. Iki tol ištisus septyniolika metų Kronika trukdė sovietų valdžiai įtikinėti, kad Sovietų Sąjungoje laikomasi Sovietų Konstitucijos garantijų ir Žmogaus teisių deklaracijos nuostatų, kad šioje šalyje egzistuoja religijos laisvė. Priešiškai valdžiai nepavyko sustabdyti Kronikos leidimo. Jos sėkmę lėmė vaisingas redaktorių ir „redakcinės kolegijos“ bendradarbiavimas ir išankstinis veiksmų planavimas. Straipsnio pabaigoje pateikiamos viso trijų dalių darbo bendrosios išvados.

Straipsnyje aptariama katalikiškoji mokykla, atsižvelgiant į Bažnyčios edukacinę misiją. Akcentuojamas mokyklos vaidmuo religinio ugdymo procese, analizuojamos savybės, lemiančios mokyklos katalikiškumą ir jos auklėjamosios veiklos Bažnyčioje bei visuomenėje veiksmingumą. Straipsnyje katalikiškoji mokykla atskleidžiama kaip vieta, kur žmogiškoji asmenybė visapusiškai ugdoma pagal aiškų ugdymo planą, kurio pagrindas yra Kristus.

Šiame straipsnyje apibūdinta islamas, kanoniškas Bažnyčios požiūris į mišrias šeimas ir su tuo susijusios problemos. Viena iš jų ta, jog remiantis religine teise, ne musulmonas praranda apsisprendimo laisvę - jis turi priimti islamo tikėjimą. Straipsnyje bandoma pažvelgti į islamo pasaulį teisiniu aspektu: kokia islamo įtaka teisei, koks civilinės teisės ir religinių papročių santykis. Islamas yra religinė, teisinė, politinė ir kultūrinė sistema. Kalbant apie islamą, sunku atskirti teisę nuo religijos ar kultūrą nuo religinių papročių. Islamo teisės bruožas tas, kad ji yra labiau grindžiama religija ir nevienodai praktikuojama didžiulėje musulmoniškoje erdvėje. Bažnyčia į islamą žiūri globaliniu mastu. Bažnyčia yra visada pasiruošusi dialogui su kitų kultūrų žmonėmis. Kad pasaulyje klestėtų taika ir teisingumas.

Žmogaus santykis su begalybe, amžinybe, visuma nėra vien abstrakti filosofijos sąvoka. Tai konkrečiai išgyvenama patirtis kaip esamybė, kaip tikrovė. Religinė patirtis koegzistuoja su visa kita žmogaus išgyvenama patirtimi kasdienybėje ir negali būti nuo jos atskirta. Religinė patirtis tampriai siejasi su mistine patirtimi. Galiausiai, kai mūsų klausimai užkliudo dieviškumo paslaptį, randasi dar kitokia patirtis: tikroji Tikrovė atsiveria tik gyvai patirčiai dabarties akimirkoje. Ją galime pažinti tik savo buvimu.

Šiame straipsnyje aptariama S. Šalkauskio dvasinio žmogaus tobulėjimo teorija, kuri, būdama integralaus pobūdžio, iki šiol nesusilaukė hodegetikos specialistų dėmesio. Siekiant tikslo, straipsnyje sprendžiami trys uždaviniai: atskleidžiama gyvosios dvasios, arba dvasinės jaunatvės, esmė; apibūdinamos dvasinės jaunatvės ypatybės; aptariamos dvasinės jaunatvės palaikymo ir stiprinimo priemonės, iš kurių pati vertingiausia - religija. Ji padeda tobulinti visas dvasinės jaunatvės savybes: idealo meilę, dorinį jautrumą, protinį gyvumą, pasiryžimą tobulintis, optimizmą.

Bronislavas Kasparas Malinovskis (1884-1942) yra lenkų kilmės britų mokslininkas, vienas iš įtakingiausių socialinės antropologijos klasikų ir jos pradininkų. Šioje mokslinėje disciplinoje nuo pat pradžių pagrindinis dėmesys buvo telkiamas į tradicinių visuomenių problematiką ir buvo siekiama atskleisti bendražmogiškosios kultūros funkcionavimo ir vystymosi dėsningumus. Socialinių mokslų istorijoje Malinovskio vardas yra siejamas visų pirma su funkcionalizmo mokyklos įkūrimu XX amžiaus antrajame dešimtmetyje. Funkcionalistinis Malinovskio požiūris į religiją ir magiją reiškia jo siekimą analizuoti visų pirma jų socialines funkcijas arba vaidmenį, kurį atlieka visuomenės kultūros kaip visumos išsaugojimui ir tęstinumui.

Straipsnis yra antroji darbo Religijos laisvės gynimas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje " (1972-1989) dalis. Jame išryškinamos šios pagrindinės „Kronikoje“ nagrinėjamos problemos: sovietinis švietimas, pasauliečių, seminarijos, dvasininkijos, hierarchijos padėtis ir Sovietų Sąjungos katalikų tikėjimo mažumų bei rusų ortodoksų Bažnyčios religinė situacija. „Kronika“ teigė, kad dėl ateistinės indoktrinaci jos sovietinėje ideologizuotoje švietimo sistemoje dauguma mokinių ir studentų nebenusimanė religiniuose reikaluose. Mažuma jų arba tapo ateistais, arba nepa sitenkino vien tik minimaliu religijos praktikavimu ir įsitraukė į platesnę religinę veiklą. „Kronikos“ aprašymai liudija antireliginę pasau liečių priespaudą. Religijos praktikavimas buvo su varžytas; tėvai buvo draudžiami daryti religinę įtaką savo vaikams; stigo kunigų; tikintieji negalėjo nau dotis masinės informacijos priemonėmis, neturėjo religinės spaudos ir stokojo religinės literatūros apskritai. Pagal „Kronikos“ užrašus, pagrindinės proble mos, sukeltos KGB ir Religijų Reikalų Tarybos (CRCA) kišimosi į seminarijos reikalus, buvo apribojimai, primesti seminaristams ir seminarijos darbuotojams, jų verbavimas bendradarbiauti su KGB. Dėl to seminarijoje susidarė nepalankios studijų, darbo ir gyvenimo sąlygos, apribotas seminaristų skaičius, atsirado nepasitikėjimas ir nesutarimas tarp besipriešinančių jų priespaudai irbesitaikstančiųjų. Todėl nutarta įsteigti pogrindinę seminariją. Panašiai kaip ir seminarijoje, tarp dvasininkų atsirado nepasitikėjimas ir nesutarimas tarp besipriešinančiųjų priespaudai ir su ja besitaikstančių kunigų ir tikinčiųjų. Kita vertus, kilo aktyvūs bandymai pakeisti padėtį įsteigiant vadinamąsias „kunigų tarybas“. Bažnytinės hierarchijos veiklos apribojimas, KGB verbavimo spaudimas buvo ypatingai ryškūs ir žalingi. Dauguma dvasininkų ir tikinčiųjų norėjo, kad hierarchija priešintųsi sovietinėms represijoms. Dėl to labai gerbė ištremtus vyskupus V. Sladkevičių ir J. Steponavičių. Viltis, kad valdžia „nepasodintų” sau paklusnių kandidatų į vyskupų postus, padidėjo 1980- ųjų pradžioje. Tačiau tikroji valdžios politika hierarchijos ir Bažnyčios atžvilgiu pasikeitė tik 1988 m. Svarstydama Sovietų Sąjungos katalikų tikėjimo mažumų ir rusų ortodoksų Bažnyčios padėtį, „Kronika“ liudijo apie sovietinės antireliginės priespaudos išplitimą. Be to, ji rodė, kad, nepaisant Sovietinės valstybės Lietuvos Bažnyčiai primestų suvaržymų ir intensyvių bandymų sugriauti ją iš vidaus, Lietuvos katalikų Bažnyčios padėtis buvo palankesnė negu lotynų ir graikų apeigų katalikų Baltarusijoje, Moldvijoje, Latvijoje ir Vakarų Ukrainoje ir rusų ortodoksų Bažnyčios tikinčiųjų padėtis. Pirma, katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo reliatyviai autonomiška bažnytino organizacija su centru Vatikane, t.y. už sovietinės įtakos ribų. Antra, Lietuvos katalikų Bažnyčiai priklausė dauguma Lietuvos gyventojų.

Šiame straipsnyje charakterizuojamas kunigo, mokyklų globėjo Motiejaus Gustaičio (1870 - 1927) indėlis į lietuvybės žadinimą ir puoselėjimą carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje XX a. pradžioje. Aptariamos jo atvirumą ugdymo vertybėms, pasiryžimą tarnauti tautai, jos švietimui Įėmusios aplinkybės. Atskleidžiamos pedagoginės pažiūros, tarp jų-religinio ugdymo vieta ugdymo sistemoje. M. Gustaičio asmenybės branda, veiklos kryptys, dalyvavimas atgimstančios tau os gyvenime, individualumo raiška vertinama jo gyvenamojo laikotarpio įvykių, žmonių būties ir kultūros kontekste.